Mokant už pirkinius banko kortele sutriko ryšys, bet atsiskaityti pagaliau pavyko? Pernelyg nesidžiaukite. Gali būti, kad sumokėjote kelis kartus. Bankininkai ramina: kliento pinigai tokiais atvejais grąžinami. Tiesa, gali tekti laukti ne vieną savaitę.
Kuo dažniau atsiskaityti ne grynaisiais pinigais, o banko kortelėmis gyventojus ragina tuo suinteresuoti bankai. Jų naudai valdžia taip pat mielai apribotų grynųjų pinigų cirkuliaciją. Tai neva būtų galimybė mažinti šešėlinės ekonomikos dalį, be to, taip atsiskaityti esą patogiau ir saugiau.
Gauni vieną - moki už du
Bet ar iš tiesų klientas gali jaustis saugus atsiskaitydamas kortele? Ne visada. Gali atsitikti ir taip, kad visai neplanuotai jis liks be galimybės disponuoti savo paties pinigais - banko sąskaitoje jie tiesiog bus “įšaldyti”.
Taip atsitiko vilnietei Eglei (pavardė redakcijai žinoma), kuri šių metų kovo 1 dieną mokėdama už pirkinį vienoje technikos parduotuvėje atsiskaitė banko “Swedbank” išduota Visa kortele.
Į atsiskaitymo terminalą kortelės PIN kodą jau įvedusiai klientei pardavėja pasakė, kad “nesujungia su banku”, neva sutriko ryšys, ir teigė nutraukusi operaciją. Po to klientei buvo pasiūlyta dar kartą suvesti kortelės PIN kodą naujai operacijai atlikti. Moteris taip ir padarė.
Grįžusi su pirkiniu namo Eglė internetinėje bankininkystėje pamatė, kad jos mokėta suma sąskaitoje rezervuota du kartus. Ši suma buvo keli šimtai litų, o nedideles pajamas gaunanti Eglė daugiau pinigų iki kitos pajamų gavimo dienos neturėjo, tad moteris sako sunerimusi. Ji paskambino “Swedbank” klientų aptarnavimo telefonu pasiteirauti, kaip elgtis. Banke klientei buvo pasakyta, kad neva nieko daryti nereikia - tiesiog laukti dvi tris savaites, esą po 14-21 dienos neteisingai rezervuotoji suma grįš į jos sąskaitą.
Tačiau po savaitės vėl tikrindama sąskaitos išrašą internetinėje bankininkystėje Eglė išvydo, kad rezervuotoji pinigų suma jau nurašyta iš jos sąskaitos - du kartus. Moteris nuskubėjo į banko “Swedbank” padalinį ir parašė pretenziją, ją banko specialistė sakė išsiųsianti į parduotuvę, kurioje įvyko klaida.
Teko laukti dar beveik savaitę, kol neteisingai nuskaičiuoti pinigai pagaliau buvo grąžinti moteriai į sąskaitą.
Pačios parduotuvės atstovai su kliente bendrauti nepanoro, nesiteikė atsakyti į jos siųstus klausimus. “Ar pardavėja, sutrikus ryšiui su banku, neturėjo manęs įspėti, kad galiu likti be pinigų? - norėtų žinoti moteris. - Tikriausiai po dvigubo atsiskaitymo turėjau neišeiti iš parduotuvės ir iš karto reikalauti kažką daryti. Bet ką? Ar pardavėja nematė, kad pinigus
nuo mano sąskaitos nuskaičiavo du kartus? Neįtikėtina, kad tokioje situacijoje
klientas lieka kvailio vietoje ir privalo dienų dienas, net ne vieną savaitę laukti, kol jam teiksis grąžinti jo pinigus.”
Skausmingi atvejai
LŽ kalbinti bankų atstovai tvirtino, kad klientų pretenzijos dėl tokių įvykių nėra dažnos. Anot jų, sąskaitos gali “gyventi atskirą gyvenimą”, apie kurį dažnas kortelės savininkas neva nė nenutuokia: esą jeigu neteisingai rezervuojama maža lėšų suma, pavyzdžiui, mokant kavinėje už puodelį arbatos, tai pastebėti gali tik nuolat atidžiai tiriantieji savo sąskaitos išrašus.
“Nuo techninių nesklandumų bei sutrikimų nėra apdraustas nei vienas pardavėjas ir bankas. Pasitaiko, kad elektroninis kortelės nuskaitymo terminalas perduoda duomenis, tačiau pardavėjas kažkurioje proceso dalyje nutraukia duomenų perdavimą ir prisijungimą. Dėl to gali būti kalti ryšio sutrikimai arba neteisingi paties pardavėjo veiksmai, tai yra žmogiškasis faktorius. Tokiu būdu rezervacijos gali būti sudubliuojamos”, - aiškino banko “Swedbank” atstovas spaudai Saulius Abraškevičius.
Vis dėlto neretam gyventojui ir keliolikos litų rezervavimas jo sąskaitoje gali reikšti priverstinę “bado dietą”, todėl geriausia veiksmų, siekiant susigrąžinti savo pinigus, imtis iš karto ir žinoti savo teises tokiu atveju.
Kliento budrumas - privalomas
Bankininkai dievagojasi, kad kiekviena pretenzija dėl neteisingo lėšų nurašymo nagrinėjama individualiai ir klientui pinigai visuomet grąžinami. Tačiau atsakomybę vis dėlto yra linkę stumtelėti nuo savęs. Kas atsiskaitymo kortele procese turi galutinę atsakomybę: bankas, klientas, pardavėjas, telekomunikacijų operatorius?
“Svarbus aspektas, kad klientas pats savo atliekamą operaciją patvirtina du kartus įvesdamas kortelės PIN kodą. Šiuo atveju tai laikoma kliento išreikšta valia vykdyti operacijas, - tvirtino S.Abraškevičius. - Minimą klientę aptarnavęs pardavėjas turėjo kreiptis į parduotuvę aptarnaujantį banką ir išaiškinti, kad sudubliuotą operaciją reikia anuliuoti. Tokios klaidos yra pardavėjo ir jį aptarnaujančio banko rūpestis.”
S.Abraškevičius pripažino, kad bankas taip pat turi prisiimti atsakomybę ir klientui iš karto rekomenduoti kreiptis dėl klaidos į pardavėją.
Banko SNORAS Mokėjimų kortelių departamento direktorė Elvyra Kazandži taip pat tvirtino: už savo atsiskaitymo operacijas atsako kortelės turėtojas. “Tačiau visas pretenzijas dėl neteisingai nurašytų pinigų sumų nagrinėja bankas - kortelės platintojas. Kliento pretenzijos nagrinėjamos individualiai. Jeigu jis patiria nepatogumų dėl dukart rezervuotos pinigų sumos, tada bankas neatidėliotinai sprendžia tokią situaciją”, - LŽ sakė E.Kazandži.
Reikalauti kompensacijos - normalu
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vedėja Agnė Paškevičiūtė mano kitaip. “Bankinę veiklą reguliuojantys teisės aktai ir bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budrų, atidų ir kontroliuoti atliekamas operacijas. Bankui, išleidusiam mokėjimo korteles ir atliekančiam operacijas jomis, tenka pareiga pasirūpinti patikimu, efektyviu bei saugiu atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos funkcionavimu. Galutinė atsakomybė už atsiradusius nuostolius dėl netinkamo piniginių lėšų rezervavimo sąskaitoje tenka bankui”, - įstatymus komentavo specialistė.
Ką galima patarti klientui, kuriam atsiskaitant kortele įvyko toks “ryšio sutrikimas”? Galbūt reikia paimti iš pardavėjo operacijos nutraukimo čekį? Rašyti pretenziją dar būnant parduotuvėje? Ar iš karto pranešti bankui apie atsiskaitymą du kartus?
Bankų atstovai pirmiausia rekomenduoja dažniau tikrinti savo sąskaitą, o dėl atsiskaitymo klaidų jie siūlo kreiptis į pardavėją. O VVTAT pataria įvykus “ryšio sutrikimams” nedelsiant kreiptis į banką. Jeigu pardavėjas turi operacijos nutraukimo čekį - klientas būtinai turi jį pasiimti ir saugoti. Tai vartotojo įrodymas, kad ši operacija kartota būtent dėl “ryšio sutrikimo”.
Neteisingai rezervavus didelę pinigų sumą, klientas gali nukentėti ir realiai. Tarkime, rezervuojami paskutiniai jo turimi pinigai iki kitų pajamų, tad žmogus turi ne tik rasti iš ko pragyventi 2-3 savaites, kol juos atgaus, bet dar ir mokėti paskolą. Nebeturėdamas pinigų jis vėluos sumokėti įmoką ir bankas jam skaičiuos delspinigius. Gali būti, kad tai tas pats bankas, kuris taip ilgai laiko “įšaldęs” jo pinigus. Tokiu atveju klientas turėtų dar skolintis, kad padengtų kitas skolas. Kas atsakingas ir kas tokiu atveju turi kompensuoti kliento nuostolius?
Remiantis įstatymais, vartotojas turi teisę reikalauti, kad bankas kompensuotų jo patirtus nuostolius. “Jeigu klientas patiria realius nuostolius dėl dvigubo lėšų nurašymo ir jei jam priskaičiuojama palūkanų už pradelstą paskolą, bankas kompensuoja kliento patirtus materialinius nuostolius ir anuliuoja priskaičiuotas palūkanas”, - patvirtino banko SNORAS atstovė.
Mokėjimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai mokėjimo nurodymą inicijuoja vartotojas, bankas atsako už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą. Nuostolių, atsiradusių dėl banko netinkamos mokėjimo operacijos įvykdymo, kompensavimą reguliuoja Civilinis kodeksas.
Kovo 27-oji - Tarptautinė teatro diena. Šia proga įdomu pasižvalgyti po ne tokią šventą, kaip scena, bet labai svarbią teatrų dalį - kavines.
Tiesa, pastaruosius kelerius metus dažnas šis reiškinys, deja, labiau vegetuoja, nei išties gyvuoja. Vis tik (o gal - juo labiau) verta pakalbėti, kas teatrų kavines daro išskirtines iš kitų, kur slypi jų trauka, ir koks gyvenimas jose virdavo ar verda.
Šios kavinės apskritai gana ilgai laikėsi prieš modernizacijos maniją, kai aplinkui vyko intensyvios naujų interjero madų, aptarnavimo standartų ir viešųjų ryšių bei reklamos koncepcijų paieškos. Daugelis jų ir šiandien atrodo labai panašiai, kaip prieš keliolika metų. Išskyrus vieną dalyką: teatrų kavinių „gyvenimas” dabar gerokai aptilęs.
Kintančios sąlygos keičia įpročius
Net ir kalbant apie teatrus, deja, tenka paminėti tą jau iki koktumo įgrisusį žodį „krizė”. Na, bent jau „sunkmetis”. Tai jo dėka optimizuojant sąnaudas dalis teatrų kavinių savininkų nusprendė dirbti tik spektaklių lankytojams, tai yra valandą prieš spektaklį ir per jo pertrauką.
Suprantama, „senieji gerieji” aktorių pasisėdėjimai su kava per repeticijų pertraukas ar su stipresniu gėrimu - užbaigus darbus, tokiose kavinėse nebeįmanomi. Užtilo jose ir jaukūs teatralų pafilosofavimai.
Įmanoma, kad prie teatrų kavinių aptilimo taip pat gerokai prisidėjo prieš kelerius metus įvestas draudimas rūkyti viešose uždarose erdvėse. Kavos puodelis (tikriausiai bent penktas tą dieną), gilus žvilgsnis ir rankoje smilkstanti cigaretė - ar įmanoma įsivaizduoti įtikimesnį aktoriaus, sėdinčio teatro kavinėje, portretą? Taip, tai šablonas, bet šablonai juk ir gimsta iš kasdienybės. Tokia jau tiesa, jog rūkančio teatralo kavinėje ilgai nesulaikysi (o rūko vis dar daugelis jų) - pasiėmęs tą kavos puodelį jis mieliau nueis į rūkymui skirtą vietą padiskutuoti su ten jau susirinkusiais kolegomis.
Žiūrint plačiau, teatrų kavines veikia tie patys pokyčiai, kaip ir kitas. Prisiminus, kokios prieš keliolika metų būdavo teatrų šventės, apima nostalgija. Šokiai, linksminimasis iki paryčių, nuoširdūs pašnekesiai ir karštos diskusijos… Pamažu visa tai liko praeityje. Šventės darėsi vis oficialesnės, žmonės nedrąsesni, atsirado šventės metu telkimosi į grupeles sindromas, pobūvių laikas vis trumpėjo. Galima sakyti, kad pasisėdėjimų teatrų kavinėse būdą pakeitė tie patys veiksniai, kaip ir mokėjimą švęsti, linksmintis ir bendrauti apskritai. Nebėra reikalo dar kartą aptarinėti daugybę kartų aprašytos žmonių susvetimėjimo, bendravimo įgūdžių ir poreikio komunikuoti nykimo temos.
Laimei, dar yra teatrų kavinių, bent iš dalies išlaikiusių teatrinę aurą arba sąmoningai besistengiančių ją puoselėti.
Verslo ir meno konglomeratai
Skirtingų teatrų ir kavinės, žinoma, skiriasi. Išsipusčiusių aukštojo meno mėgėjų pilnos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kavinės nesulygintume, pavyzdžiui, su Kauno mažojo teatro „Suflerio būdele”, aptūpta daugiau ar mažiau bohemiškos publikos. Publikos, kuri, beje, nebūtinai lanko teatrą, nes pastaroji kavinė yra atvira visiems.
„Suflerio būdelė” - dar tokia vietelė,
kur bevalgant plovą vis užeina noras
pažiūrėt spektaklį, pamąstyt prieš naktį…”
- tiesiai rašoma kavinės pristatyme. Tad štai kokia politika vadovaujasi ta jauki „vietelė”: joje neišvengiamai renkasi teatrui prijaučianti publika, bet dažnai ateina ir koks užklydėlis, kuris tuoj pat sužino apie teatrą. Ir, manykime, būna sudomintas nueiti į spektaklį (nebūtinai tą patį vakarą, pavalgęs plovo). Šiuo atžvilgiu kavinė vykdo puikią teatro rinkodarą: barmenas nepraleidžia progos rekomenduoti vieną ar kitą spektaklį, o lankytojui susidomėjus naująjį sandorį užtikrina ir bilietą iš už baro ištraukdamas.
Mano supratimu, „Suflerio būdelė” išskirtinė ne tik atmosfera bei savitu požiūriu į meno ir maitinimo verslo suliejimą. Vis dar maža tokių kavinių, kurios būtų susikūrusios savo profilį internetiniame socialinio bendravimo portale. „Sufelrio būdelė” profilį turi portale Facebook.com. Ir, žinoma, daug prisiregistravusių kavinės gerbėjų - savotišką aktyviai komunikuojančią bendruomenę, kuriai gali nuolat teikti naujausias žinias apie planuojamus įvykius ar pasikeitimus.
Senu plakatu naujos mados nepridengsi
Valstybiniame jaunimo teatre įsikūrusios „Teatro kolonos” veikia panašiu principu, kaip ir „Suflerio būdelė”: ateiti į ją papietauti ar pagurkšnoti gali kiekvienas praeivis. Pagal sėdimų vietų skaičių ši kavinė yra viena didžiausių iš Lietuvos teatrų.
Kavinėje iškabinti įvairūs plakatai, nuotraukos, susiję su Jaunimo teatru. Kiek seniau sienas taip „tapetuoti” buvo būdinga beveik visoms Lietuvos teatrų kavinėms, tačiau pamažu, matyt, išėjo iš mados. Beje, plakatus kavinėje iškabinti ketino ir Kauno valstybinio dramos teatro kavinė „Babilonas”. Tačiau šaltokoje tos kavinės aplinkoje, beveik nieko bendro, išskyrus patį pastatą, neturinčioje su teatru, net plakatai tikriausiai nepadės sukurti jaukios teatrališkos atmosferos. Ar planas įvykdytas nežinau, nes tame teatre, teisybę sakant, buvau senokai.
Žiūrėdama į Jaunimo teatro kavinės sienas nė negaliu įsivaizduoti, jog jos galėtų atrodyti kitaip - nors teatro ir jo kavinės interjeras kuklus ir gerokai senstelėjęs, bet išlaikęs vientisą teatrinę aurą. O tai - jau vertybė žmogui, besirenkančiam būtent teatro kavinę. Čia, kaip ir daugelyje kitų teatrų, išlikusi taip ilgai konservuota kavinių aplinka: stalai nučiūruotais kraštais, barmenės krakmolytomis uniformomis bei sušiauštomis šukuosenomis ir, žinoma, pažįstančios klientus ar bent jau besielgiančios taip, lyg pažinotų.
Kavinėje vykstantys spektakliai
Teatrų kavinių atvirumas plačiajai visuomenei turi neginčytinų teigiamybių: teatro pastato populiarinimas ir lankymosi įpročio formavimas - gera rinkodaros priemonė spektaklių lankomumui didinti. Tikėtina, kad dažnas kavinės lankytojas, niekada nebuvęs spektaklyje, bus sudomintas į jį ateiti. O tuomet belieka įtikinti jį grįžti dar ir dar kartą.
Dar vienas iš teatrų kavinių pranašumas prieš kitas - čia „paprastam” lankytojui yra daug didesnė galimybė sutikti žymių žmonių, mėgstamų ar nekenčiamų aktorių, paspoksoti į juos, sužinoti, ką jie mėgsta valgyti ir gerti, kaip elgiasi neoficialioje aplinkoje ar netgi paklausyti, apie ką kalbasi su kolegomis. Tą tie „paprasti” lankytojai ir daro, beje, nesulaukdami neigiamų reakcijų. Juk jie žiūri į aktorių kaip į aktorių, o ne kavinės lankytoją, nesvarbu, kad stebi jį sakantį dialogą ne scenoje, o už baro. O aktoriai nebūtų aktoriai, jeigu nevertintų dėmesio - pažįstant žmogų lengva pastebėti, kada jis pajuto įsmeigtus į jį žvilgsnius ir ėmė kurti vaidinimą. Nors tas vaidinimas ir vyksta kavinėje.
Beje, jeigu ir nepasiseka į teatro kavinę užeiti tuo metu, kai jame yra žymių žmonių, kuriems simpatizuojate, minėtieji plakatai ir nuotraukos nors iš dalies apmažins nusivylimą.
Pasitaiko ir kuriozinių atvejų, kai teatro kavinės lankytojai tampa itin subtilių situacijų liudininkai. Juk daug įdomiau stebėti artistų gyvenimą pačiam, nei perskaityti apie tai žiniasklaidoje. Įsikarčiavusio režisieriaus šūksmai ieškant kavinėje užsisėdėjusio aktoriaus; baro darbuotojos priminimas, kad tuoj rinksis žiūrovai - aktoriui reikėtų jau eiti ruoštis spektakliui; nugirstas pokalbis telefonu tariantis, kur teatralai eis po spektaklio… Visas tas intymus teatro pasaulis, kuris „paprastam” žmogui niekur kitur nėra toks prieinamas.
Vis prisimenu vieną pažįstamą, kuri ilgą laiką iš paskutiniųjų bandė išsilaikyti manekenių rinkoje. Mergina - nenoriu nieko įžeisti, bet yra toks žmonių tipas - taigi mergina tokio tipo, apie kurią niekada nepagalvotum, jog ji kada gyvenime į teatrą koją būtų kėlusi. Ir štai vieną dieną pamačiau ją sėdinčią teatro kavinėje ir besišnekučiuojančią su panašaus tipo drauge. Po to mačiau ir kitą dieną, ir dar kitą, ir dar kitą. „Galbūt ji ir teisi…”, - sukikenau mintyse, kai supratau, kad ji greičiausiai laukia, kol bus pastebėta kokio režisieriaus…
Gerai ir vienam
Galima juoktis, galima žiūrėti rimtai, bet teatrų kavinės yra tarsi gelbėjimosi ratas į spektaklį atėjusiems vienišiams. Dažnas teatrų lankytojas jaučia kompleksą į teatrą eiti vienam, juolab, kad neturi kuo užsiimti iki spektaklio ir per jo pertrauką, jeigu spektaklio programėlė nėra bent trisdešimties puslapių apimties. Slankiojimas užburtuoju ratu palei teatro foje sienas tinka vis mažesniam lankytojų nuošimčiui ir tampa vis mažiau populiarus.
Taigi, radęs laisvą vietelę kavinėje, toks vienišius pasijunta išgelbėtas. Juo labiau, jeigu jis - Nacionaliniame dramos teatre, kurio kavinės ypatingas vientisos laužytos linijos baras tarsi apvienija visus lankytojus. Čia nė neįmanoma atsisėsti vienam, o lankytojai, paveikti teatro dvasios, dažnai nesivaržo pakalbinti baro kaimyną iš kairės, dešinės ar iš priešais.
Valstybiniame Vilniaus jaunimo teatre vienišių klausimas išspręstas kiek kitaip. Teatro kavinėje yra daug stalų su keletu sėdimų vietų, todėl atsisėdęs iš karto būsi demaskuotas kaip neturintis kompanijos. Bet šioje kavinėje yra kampuota kolona, aplink kurią sumontuotas siauras baras. Tokiu būdu gali drąsiai sėsti su nepažįstamais žmonėmis. Be to, pati kolona yra dengta veidrodžiu, tad brendį gurkšnoti galima tiesiog žvalgantis su savo atvaizdu.
—
Žmogus, nedirbantis teatre, paprastai žvelgia į jį iš tam tikros pagarbios distancijos, tarsi bijodamas įžengti į jam nepriderančią, slaptingą erdvę. Šiuolaikinėje urbanistinėje - virtualėjančioje visuomenėje ši distancija tarsi mažėja (iš dalies dėl to, kad patys teatralai praktiškai nebėra mokomi tezės „teatras yra šventovė” dvasioje ir ima žvelgti į savo profesiją visai kitomis, nei dabartiniai teatro veteranai, akimis).
Šie pokyčiai veikia ir lankytojų elgseną teatre. Dar galima pamatyti kruopščiai išsipuošusių damų, elegantiškai skanaujančių legendinį karštą šokoladą ar šampaną greta kostiumuoto džentelmeno su taurele brendžio. Tačiau šalia - ir dar neapsiplunksnavęs jaunimėlis, nematąs reikalo teatre elgtis ir atrodyti kitaip, valgyti ar gerti ką kitą, nei paprastame bare. Gerai tai ar blogai, teturi kiekvienas savo nuomonę. Turbūt svarbiausia, kad teatrai dėtų pastangas atgaivinti savo kavinių kultūrą, plačiajai visuomenei leistų megzti galimai vaisingą dialogą su teatru, ieškotų savito veido, ir kad šios kavinės vėl galėtų būti mažaisiais kultūros centrais. Kad jos trauktų kuo daugiau žmonių, ir nesvarbu, ar kostiumuotų, ar kiek apspurusių.
„Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs”, - kyla mintis patekus į vietą, kur susirinkęs elitas. Kas yra elitas, dažnai įvardija žiniasklaida, visuomenė ar žmonės patys taip save vadina. Arba susikuria tokį įvaizdį, kad kitaip, atrodo, nė neturi teisės jų vadinti.
Teatras, teikiantis pridėtinę vertę
Lietuvoje nėra daug vietų, kuriose renkasi „daug ponų, tokių gražių”. Tačiau tam visada yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, dosniai remiamas visų valdžių.
Operos menas daugelyje šalių asocijuojasi su elitu, išskirtinumu, prestižu ir netgi prabanga. Bilietai į operą dažnai brangesni nei į kitų teatrų spektaklius, operos pastatai visada monumentalūs, išskirtiniai, spektaklių scenografija ir kostiumai brangūs ir be galo įspūdingi. Taip pat opera yra neatsiejama nuo klasikos ir tradicijų. Prašmatnumo ir tradicijos dimensijoms susijungus, buvo gautas tikrai patikimas rezultatas. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, staiga praturtėjo nemaža dalis Lietuvos visuomenės, ir prestižo kriterijus tapo labai svarbus siekiant viešai demonstruoti pakitusias galimybes. Kadangi nebuvo adekvačios alternatyvos, daliai visuomenės ėjimas į operos spektaklius tapo įpročiu.
Galime būti tikri, daug kas pasakytų, jog neįsivaizduoja Naujųjų metų šventės be Giuseppe Verdi „Traviatos”. Tradicija operoje - daugybę metų nesikeitusios meno formos, visada aiški ir griežta struktūra. Žinoma, teoriškai visi sutiktų, jog tradicijų išlaikymas, intelektualių įpročių diegimas yra teigiami reiškiniai. Ypač šiais beprotiško lėkimo, nepaprastos kaitos laikais, kai žmogus net nespėja suvokti, kas jam yra reikalinga, kai „sužvėrėjusi” reklama jį įtikina turint begalę poreikių… Būti šalia šito meno, suprasti ir vertinti jį tikriausiai daugeliui reiškia būti „aukščiau” kitų, jo nesuprantančių. O ką tad reiškia tokį meną remti!
Aš tau pinigus, tu man - rėmėjo vardą
Lietuvoje teatrai niekada negalėjo pasigirti puikia finansine padėtimi, o sunkmetis visai pablogino reikalus. Taigi nenuostabu, kad šios meno šventovės mielai priima pagalbą iš šalies. O šiuolaikiški nepriklausomi asmenys ir organizacijų vadovai, suvokdami, kad estetikos, pažangos, kultūros ir meno rėmimas formuoja jų pačių įvaizdį, taip pat džiugiai bendradarbiauja. Pažangiai verslo organizacijai aktyvus santykis su menu ir kultūra tapo būtinybe norint atrodyti patraukliai visuomenės akyse. Lietuvoje, beje, yra jau nemažai užsimezgusių efektyvių verslo organizacijų ar pavienių asmenų ir kultūros kūrėjų ryšių.
Vis dėlto anglų kalbos žodžio sponsor reikšmė (šefas, laiduotojas, globėjas, partneris) liudija ne vien komercinės prigimties, bet ir gilesnius ekonomikos ir kultūros atstovų ryšius. Tai reiškia, kad parama neturėtų būti nukreipta tiesiogiai į konkretų tikslą - kad atsipirktų. Pats rėmėjas savo veiklą turėtų vertinti labiau „nematerialiai”, t. y. pasitenkinti savo, kaip rėmėjo, vardo populiarinimu. Tai laiduoja didesnį visuomenės pasitikėjimą, o juk to ir siekia vadinamieji sponsoriai?
98,5 proc. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro finansavimo sudaro valstybės skiriami pinigai, o finansinė parama - 1,5 proc. „Verslo teikiamos finansinės paramos lygis keletą metų išlieka panašus. Kadangi teatro biudžetas dėl jo specifikos didelis, rėmėjų teikiama parama nėra labai ženkli”, - rašoma tinklalapyje opera.lt. Kad ir kaip ten būtų, ir tokia „nedidele” suma tikriausiai negali pasigirti nė vienas kitas Lietuvos teatras.
Glaustai apibūdinant, įprasčiausias kultūros renginių rėmimo tipas Lietuvoje yra finansinė parama mainais į reklamos priemonėse minimą rėmėjo vardą. Kas kita yra savanoriški paramos fondai, jungiantys atskirus asmenis, kuriuos vienija bene vienintelis dalykas - noras paremti tam tikrą organizaciją. Tikriausiai šis savanoriškumo principas ir daro fondų narius elitu, tai yra esančiais „aukščiau”. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jiems nereikia nei reklamos, nei natūrinių mainų - juk jie dirba veltui, savanoriškai. Bet ne viskas yra taip „angeliška”.
Įmonės dažnai rengia šventes teatruose. Naujųjų metų, įmonės gimtadienio ar kita proga užsako spektaklį, t. y. sumoka už salėje esančias vietas, ir įmonės darbuotojai būna vieninteliai spektaklio žiūrovai. Jeigu įstaigos biudžetas tai leidžia - užsisako ir furšetą po spektaklio. Tačiau dar neteko girdėti, kad tokius savo renginius firmų vadovai vadintų „teatro rėmimu”. Jie gauna šventę, teatras tą vakarą turi lankytojų. Iš esmės savanoriškų meno rėmėjų fondų renginiai vyksta labai panašiai. Visa tai fondų nariai vadina parama. Vienas žymiausių paramos teatrui fondų pavyzdžių - fondas „Orfėjaus lyra”, remiantis Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.
* * *
Bus visiškai teisūs tie, kurie sakys, jog tokia teatrų paramos fondų praktika pasaulyje yra pripažinta ir priimtina. Ir bus neteisūs tie, kurie manys, jog šiuo straipsniu norėta pasakyti, kad tokių fondų nereikia. Tačiau iškilminguose pokyliuose matant žvilgančias suknias, nepaprastai išdidžias povyzas ir prašmatnias vaišes net šampanas apkarsta. Nes lengva justi, kad nemaža dalimi viskas ir daroma dėl tų pokylių, kuriuose nariai vieni kitiems save parodo, vieni kitus apžiūri, gauna ir suteikia neformalų patvirtinimą „tu čia, reiškia, tu vis dar iš elito”. Argi reikėtų tokios pokylių pompastikos, jeigu tikslas būtų vienintelis - paremti meną? Neabejoju, kad ir artistai vakarais, po spektaklio, eidami valgyti savo kuklios vakarienės, apie tai kartais pagalvoja…
Lietuvė Roberta Atėnuose praleido kelias savaites, o dabar apsistojo Hersonissos mieste šiaurinėje Kretoje dalyje. Viso Graikijoje ji ketina praleisti 1,5 mėnesio, bet jau dabar susidarė nuomonę: kai kas graikų elgsenoje nėra logiška. Po Kretą keliaujanti lietuvė Ieva mano panašiai: streikuodami graikai tiesiog apgaudinėja patys save. Be to, užsienio turistai gali prarasti pasitikėjimą šia valstybe ir nebenorėti ten vykti.
Nuotaikos: nuo streikų iki nuolatinio šventimo
Ievos teigimu, Graikijoje juntamos krizinės nuotaikos, kurias sustiprina nuolatos vykstantys streikai. Streikuoja daugelis: nuo kuro vežėjų iki televizijos reporterių, net Pasaulio taurės varžybos ne kartą buvo rodomos be komentatorių. „Graikų spaudos tikrai neskaitau, tačiau televizijos žiniose nuolatos kalbama apie vykstančius streikus. Iš vietinių gyventojų ir pažįstamų, kurių dauguma dirba aptarnavimo sektoriuje (restoranuose, baruose, parduotuvėse), sužinojau, jog atlyginimai Kretoje krito, bet ne taip smarkiai. Tačiau oficialus minimalus darbo užmokestis stipriai sumažėjo“, - pasakojo Ieva. Anot jos, vis dėlto darbo turizmo sferoje nerandančiųjų nėra daugiau nei pernai, bet dirbantiems paslaugų sferoje turistiniuose regionuose sumažinta lengvatų. Pernai pati Kretoje dirbusi mergina pasakojo, kad anksčiau saloje dirbantiems užsieniečiams valstybė kompensuodavo apie 80 proc. buto nuomos kainos. Šiais metais ketinama to nebedaryti.
Kita Graikijoje viešinti lietuvė Roberta įžvelgė nemažą skirtumą tarp kurorto ir šalies sostinės. „Kretoje kai kurios kavinės iš tiesų apytuštės. O Atėnuose atrodo, kad gyventojai nuolat švenčia, net nesuprantu, kada jie dirba, - įspūdžiais dalijosi mergina. - Sekmadienio vakarą barai pilni žmonių, Lietuvoje tokio vaizdo nepamatytume“.
Robertos pastebėjimu, su graikais apie politiką geriau nediskutuoti. „Jie visada turi savo „nenuginčijamą“ nuomonę, yra šiek tiek nacionalistai, ir kalbėdami viską sustiprina kelis kartus“, - šypsojosi lietuvė.
Pakito turistų kontingentas ir pirkėjų elgesys
Kreta yra kurortas, tad gyventojų nuotaikos nemažai priklauso nuo sezoninių darbų. Robertos pasakojimu, vietiniai salos gyventojai labai daug skundžiasi, kad turistų Kretoje dar mažiau nei pernai. Jų manymu, tai įtakojo net tik krizė, bet ir Pasaulio futbolo čempionatas.
Ievos teigimu, graikai sako, jog į Kretą atkeliauja daugiau pačių graikų. Taip pat esą ryškiai padaugėjo rusų tautybės žmonių (nors nemažai būdavo ir anksčiau), taip pat lenkų, rumunų ir taip toliau, tai yra iš tokių šalių, iš kurių atvykėliai pernai tikrai nesudarė daugumos. Taip pat, Ievos pastebėjimu, Kreta labai populiari tarp britų, olandų ir vokiečių. „Krizė buvo juntama jau pernai, tad, lyginant su šiais metais, ryškaus vartojimo sumažėjimo nėra. Tačiau žmonės tikrai dažnai renkasi pigesnius patiekalus, apsistoja „all inclusive“ viešbučiuose, perka maistą parduotuvėse, todėl maisto parduotuvėse pirkėjų gal net padaugėjo. Tačiau pažįstamos, dirbančios papuošalų parduotuvėje, teigia, kad pardavimai labai panašūs į pernai metų“, - salos lankytojų elgesio pokyčius vardijo Ieva.
Baimės nepatyrė, bet nepatogumų – daug
Abi pašnekovės pasakojo nejutusios gaisrų, susišaudymų baimės, nesulaukusios nei valdžios, nei gyventojų perspėjimų dėl galimų pavojų svetimšaliams. Vis dėlto, lietuvės sutartinai kartojo, kad graikų streikai kelia ne tik nepatogumus dabar, bet gali atbaidyti turistus ir ateityje.
„Streikai kasdienybę tikrai trikdo. Pavyzdžiui, pati buvau išsinuomojusi mašiną kuro vežėjų streiko metu, kai apie tris dienas buvo uždarytos visos degalinės (streikas vyko virš savaitės, ir baigėsi kuras). Taigi, neturint tam tikrų pažįstamų, gauti kuro buvo neįmanoma, arba reikėdavo važiuoti į didesnį miestą ir laukti kelias valandas. Žiniose ne kartą teko matyti uostų darbuotojų streikus, kai daugybė žmonių įstringa tarp salų“, - nepatogumus aiškino Ieva.
Į panašią situaciją pateko ir Roberta. „Būdami Kretoje, nuomojomės mašiną. Streikavo degalų vežėjai, taigi degalinėse kuro nebuvo apie 1,5 savaitės, nors oficialiai streikas turėjo baigtis po savaites. Graikai jau priprato, kad nuolatos kažkas streikuoja. Taip pat, būnant Atėnuose, vieną dieną dėl streiko neveikė metro“.
Lietuvių akimis: graikai gali prarasti daugiau, nei iškovos
Ievos manymu, streikais graikai dar labiau žlugdo šalies ekonomiką. „Tame mieste, kur gyvenu (Hersonissos – red. past.), apie 90 proc. žmonių nemoka mokesčių, prekiaudami neišmuša sąskaitų, ir bent pusė žmonių dirba nelegaliai. Taigi, mano asmenine nuomone, nieko nemokant valstybei ir ją apgaudinėjant, iš jos ko nors reikalauti yra kvailoka“, - pietiečių ekonomikos suvokimu stebėjosi lietuvė.
Roberta taip pat pritarė, kad dažnai graikai streikuoja negalvodami apie pasekmes. „Pavyzdžiui, netiekiant benzino, žlugdomas turizmas. Jei streikai toliau tęsis, turistai apskritai gali pradėti vengti Graikijos. Juk nebus galima pasitikėti nei transporto sistema, nei oro uostais ir panašiai. Tai tikrai neišgelbės juos nuo krizės“, - apgailestavo Roberta. Pasak jos, nors Graikijoje skundžiamasi krize, tačiau gyventojai nesusimąsto, kiek daug priklauso ir nuo jų, kaip greitai ta krizė baigsis. Įvardydama tas pačias problemas – nelegalius darbuotojus ir čekių neišmušimą – Roberta pažymėjo, kad dauguma graikų nesijaučia kalti ir prisidedantys prie šešėlinės ekonomikos, bet tik kaltina valdžią.
Estija yra viena iš svarbesnių Lietuvos užsienio prekybos partnerių. Per šių metų sausų – gegužę į kaimyninę šalį eksportuota prekių ir paslaugų už 1 mlrd. 64,9 mln. litų, importuota iš jos – už 575,4 mln. litų. Nuo kitų metų sausio pirmosios Estija oficialiai priklausys euro zonai. Kaip euro įvedimas paveiks Lietuvos dvišalę prekybą su Estija?
Balsas.lt to klausė viešosios įstaigos „Eksportuojančioji Lietuva“ generalinio direktoriaus Pauliaus Lukausko.
- Kaip euro įvedimas Estijoje paveiks Lietuvos užsienio prekybą su šia šalimi?
Lietuva ir Estija de facto jau yra euro zonoje (Lietuvos atveju nuo 2002 metų, kai litas buvo atsietas nuo JAV dolerio ir susietas su euru fiksuotu santykiu 1 EUR : 3,4528 LTL; Estijos – atitinkamai, todėl formalus Estijos įstojimas į euro zoną reikšmingos įtakos dvišalei prekybai neturės.
Kita vertus, toks estų žingsnis suteiks didesnį stabilumą Lietuvos ir Estijos dvišalei prekybai. Stabilesnė taps ir prekyba su Latvija, todėl, kad užsienio rinkos Baltijos šalis vertina kaip vieningą regioną.
Pavyzdžiui, per pastarąją valiutos pasitikėjimo krizę Latvijoje 2007 metų, imta spekuliuoti ir dėl galimo Lietuvos lito bei Estijos kronos nuvertėjimo. Tai nulėmė, kad 2007-2009 metų laikotarpiu Baltijos šalyse smarkiai išaugo tarpbankinės palūkanos, nuo kurių dydžio priklauso ir pinigų kaina skolinantis banke.
Dabar Europos Sąjungos institucijoms oficialiai leidus estams įsivesti eurą, rinkos patikėjo ir Lietuvos bei Latvijos būsima narystės euro zonoje sėkme.
Taigi, grįžtant prie dvišalės prekybos su Estija galima konstatuoti, kad:
kilus naujoms ekonominėms krizėms mūsų regione nebeliks pagrindo naujoms spekuliacijoms dėl Estijos valiutos euro ir tuo pačiu lito nuvertėjimo, o tai reiškia, kad lietuviai, parduodantys prekes estams jau už eurus, galės būti ramūs dėl gaunamų pajamų lygio stabilumo, nes kurso pasikeitimo rizikos nebeliks, vadinasi, neliks nuostolingos prekybos galimybės;
analogiškai iš sutarčių dėl prekių importo iš Estijos bus galima lengva ranka išbraukti punktą dėl prekių kainos nustatymo negalvojant apie nuostolius, kai valiutos kursas pasikeičia importuotojo nenaudai.
- Kaip tai paveiks estų investavimą Lietuvoje ir lietuvių – Estijoje?
Estams įsivedus eurą, tikėtina, kad išaugs investuotojų susidomėjimas Estija. Investuoti šioje šalyje lietuviams, kaip ir bet kam kitam, patraukliau taps dėl eliminuotos valiutos rizikos: tai papildoma garantija, kad gamyklos ar prekybos tinklo plėtros finansavimas Estijoje bus toks pat pigus, kaip ir Vokietijoje ar Nyderlanduose – kitose euro zonos narėse.
Savo ruožtu per ateinančius keletą metų galime sulaukti daugiau finansinių investuotojų iš Estijos. Finansiniai investuotojai – tai privatūs kapitalo fondai ar investiciniai bankai, kurie paprastai įsigyja perspektyvių vietos įmonių akcijų ir, patobulinę vadybos procesus, išauginę verslo efektyvumą, jas perparduoda brangiau jau strateginiams investuotojams. Perpardavimo proceso galime sulaukti Lietuvai jau įsivedus eurą.
Nekilnojamojo turto (NT) vystytojai teigia įžvelgiantys rinkos stabilizacijos ženklų, bet prieškrizinio lygio augimo nesitiki. Kas galėjo paskatinti NT sandorių padaugėjimą, turint omenyje, kad nei atlyginimai, nei vartojimas pastarąjį pusmetį nedidėjo, o nedarbas augo? Ir ar šios rinkos augimas būtų ekonomikai geras, ar nauju burbulu grasinantis ženklas?
Apie tai Balsas.lt klausė NT vystytojų bendrovės „Eika“ Plėtros direktoriaus Domo Dargio.
- Kokie įžvelgiami NT rinkos stabilizacijos ženklai?
- Pirmiausia, tai stabilizavosi būsto pardavimų sandorių skaičius. Pirmąjį šių metų pusmetį Vilniuje užfiksuota virš 2500 būsto pirkimo-pardavimo sandorių. UAB „Eika“ projektuose pardavimai taip pat stabilūs, nuo metų pradžios kas mėnesį parduodame virš 10 butų, iš kurių didžiąją dalį pardavimų sudaro butai „Santariškių namuose“, kadangi šiame projekte yra didžiausia pasiūla.
Kitas svarbus NT rinkos stabilizacijos veiksnys yra kaina. Naujo būsto kainos per šį pusmetį koregavosi nežymiai, vos 1-3 proc. Vadinasi, dabartinės kainos atitinka pirkėjų lūkesčius, nes pardavimai nemažėja.
- Kas galėjo paskatinti sandorių padaugėjimą?
- Dažnai pardavimus lemia vartotojų lūkesčiai. Dauguma pirkėjų laukė kainų dugno, dalies jų vertinimu dabar yra palankiausias metas investicijai. Kitas svarbus veiksnys, tai itin mažos indėlių palūkanos bankuose. Investicija į NT yra pelningesnė nei kelių procentų indėlis banke.
- Kokie būstai dabar paklausesni: seni ar nauji?
- Toks vertinimas negali būti vienareikšmiškas, kadangi kiekvienas renkasi pagal poreikius ir prioritetus. Registrų centro duomenimis per pirmąjį šių metų pusmetį Vilniuje naujos statybos butų pardavimai sudarė tik 16 proc. visų pardavimų. Naujų būstų pasiūla šiuo metu yra daug kartų mažesnė nei senos statybos, todėl ir pardavimų skaičius auga lėčiau. Taip pat pirkėjams yra svarbi kaina, nes senos statybos būstai yra pigesni. Perkamiausi senos statybos būstai yra iki 30 kv. m, o naujos statybos butų tokios kvadratūros beveik nėra. „Eika“, įvertinusi tokią paklausą, klientams jau gali pasiūlyti tokio tipo nedidelių, apie 30 kv. m ploto, butų.
- Kokių būstų pasiūla yra didesnė?
- Didesnė yra senos statybos būsto pasiūla, tačiau konkrečių skaičių negalėtume įvardinti. Šiuo metu Vilniuje parduodama virš 1500 naujos statybos butų baigtuose ir baigiamuose statyti projektuose. Naujų butų pasiūla per metus sumažėjo net 33 proc. Pasirinkimo galimybės pirkėjams mažėja nuolat, pasiūlos nepapildant naujiems būsto projektams.
- Ar atsiranda naujų NT projektų? Kiek NT turi bankai?
- Naujų projektų beveik neatsiranda, daugiausiai yra atnaujinama jau pradėtų kvartalų plėtra. Tai gali būti vienas namas, bet jokiu būdu ne naujos gyvenvietės. Šiais metais bus statomi tik pavieniai namai naujuose kvartaluose. Apie bankams priklausantį NT sunku pasakyti, tačiau bankai tikrai nėra suinteresuoti periminėti ir kaupti nekilnojamąjį turtą, nes jie pinigus uždirba ne iš butų ar namų pardavimo.
- Ar lanksčios pirkėjų ir pardavėjų derybos? Kieno pusėje dabar didesnė persvara?
- Šiandien derybų sezonas jau pasibaigęs, nes, sumažėjus būsto pasiūlai, pirkėjai nebeturi tokio plataus pasirinkimo asortimento. Prieš gerą pusmetį buvo normalu tikėtis 10-20% nuolaidos, tačiau šiuo metu nuolaidos taikomos tik pavieniuose projektuose. Kokybiškuose projektuose pardavimų apimtys išlieka stabilios, todėl skatinti pardavimus nuolaidomis nėra būtina.
- Daugiau perkama per bankus ar tiesiogiai (pvz., iš bankų atsiėmus indėlius, kitų santaupų)?
- Didžioji dalis klientų, perkančių ekonominės klasės būstą, dalį lėšų skolinasi bankuose. Prestižinių butų pirkėjai yra labiau linkę būsto įsigijimą finansuoti savo lėšomis. Taip pat savas lėšas investuoja dažniausiai tie, kuriems perkamas būstas yra antras ar trečias, kitaip sakant - investicija.
- Ar reikalingas toks augimas, koks buvo iki krizės? Ką jis reikštų?
- Butų sandorių skaičiaus augimas - teigiamas veiksnys, atspindintis vartotojų lūkesčių atsigavimą. Vis dėlto, staigus augimas sukeltų chaosą. Naujos statybos vyksta vangiai, o išaugusi paklausa sukeltų pasiūlos stygių ir dirbtinai priverstų kainas kilti. Labiau sveikintinas scenarijus - natūralus kainų ir sandorių skaičiaus augimas, pagrįstas stiprėjančia Lietuvos ekonomika.
TIK FAKTAI
Antrąjį 2010 metų ketvirtį Lietuvos didmiesčiuose užfiksuotas mažiausias butų kainų sumažėjimas nuo būsto kainų kritimo pradžios – tik 0,5 proc., skelbia nekilnojamojo turto vystytojai „Ober-Haus“.
Registrų centro negalutiniais duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje sudaryta apie 22 proc. daugiau būsto pirkimo–pardavimo sandorių nei prieš metus.
Preliminariais Registrų centro duomenimis, per pirmąjį 2010 metų pusmetį Vilniuje jau įregistruota virš 2,5 tūkst. butų įsigijimo sandorių. Tiesiogiai iš NT vystytojų parduota arba rezervuota apie 670 naujų butų, tai 47 proc. daugiau nei per 2009 metų pirmąjį pusmetį. Naujų butų pasiūla per metus baigtuose projektuose Vilniuje sumažėjo 33 procentais.
Pagal bendrovės „Rait“ atliktą apklausą, 93 proc. iš 1000 respondentų neketina artimiausiu metu pirkti būsto.
Šią vasarą Lietuvos pajūrį aplankiusiųjų liudijimu, paplūdimiuose prekes, dažniausiai maistą (čeburekus, ledus), pardavinėja ir vaikai. Ar tai legalu? Ar pamačius per karščius prekiaujantį vaiką yra pagrindo pranešti apie tai atsakingoms institucijoms? O gal verta ir savo vaikui leisti užsidirbti vieną kitą litą?
Vaikai iki 14 metų dirbti negali
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 13 straipsnyje numatyta, kad visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas atsiranda asmeniui, kuriam suėjo 16 metų. Vadovaujantis šiuo kodeksu, asmenų iki 16 metų darbas yra draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus.
Vaikai iki 14 metų iš viso negali būti darbo teisės subjektais. Vaikai nuo 14 iki 16 metų gali dirbti tik įstatymu leistus lengvus darbus. Prekiavimo pajūryje šiame leistinų darbų sąraše nėra.
Įdarbinti gali patys tėvai
Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, siekiant apsaugoti jaunų asmenų sveikatą, fizinį, psichinį, moralinį vystymąsi, jiems nustatomos specialios darbo ir poilsio laiko trukmės normos, kurių laikymąsi užtikrina darbdavys. Yra taikomas sutrumpintas darbo laikas, taip pat nustatomos ir kitos lengvatos (pavyzdžiui, draudžiama skirti dirbti nakties darbo laiku; draudžiama skirti dirbti viršvalandinius darbus ir kt.).
Darbdavys, priimdamas į darbą nepilnametį nuo 14 iki 16 metų, turi prašyti gimimo liudijimo, mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą raštiško sutikimo bei vaiko sveikatą prižiūrinčio gydytojo leidimo.
Darbdaviai privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi jaunų asmenų įdarbinimo tvarkos, paisoma jiems nustatyto darbo ir poilsio laiko, būtų sudarytos jiems saugios ir sveikos darbo sąlygos.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, jei darbdaviai su vaikais sudaro darbo sutartis dėl ledų ar kitų prekių pardavinėjimo (Valstybinės darbo inspekcijos konsultantų teigimu) ir laikosi nustatytų darbo sąlygų bei reikalavimų, tuomet tai yra legalu. Taip pat pažymėtina, kad tėvai gali įrašyti į savo verslo liudijimus ir vaikus nuo 14 metų dėl minėtų darbų atlikimo.
Kas rūpinasi šių vaikų darbo priežiūra?
„Pirmiausiai darbdaviai atsako už savo darbuotojų (taip pat ir nepilnamečių) priežiūrą, jie turi sudaryti tinkamas darbo sąlygas atsižvelgiant į numatytus teisės aktus. Jei darbdavys nesilaiko numatytų teisės aktų, tuomet darbuotojai ar jų įstatyminiai atstovai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos Valstybinę darbo inspekciją“, – teigė E. Žiobienė.
„Nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų iki dešimties tūkstančių litų. Jeigu bauda yra pakartotinė, ji būna nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių litų“, – sakė Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyriaus vyriausioji darbo inspektorė Airinė Černauskaitė.
E. Žiobienė pažymėjo, kad tėvai turi prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, todėl jeigu vaikas dirba nelegaliai ir netinkamomis sąlygomis, jų pareiga yra užtikrinti, kad taip nebūtų. „Jie atsako už vaikus, domisi ką veikia vaikas, iš kur pas jį atsiranda pinigai ir t.t. Tėvams sužinojus, kad jų vaikai dirba nelegaliai, jie privalo kreiptis į nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančią instituciją – Valstybinę darbo inspekciją, – komentavo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė. – Jeigu tėvai verčia savo vaikus nelegaliai dirbti neleistiną darbą, tuomet tai yra jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Esant tokiems pažeidimams, būtina kreiptis į savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių“.
Pasiruošimas savarankiškam gyvenimui
Anot E. Žiobienės, vaikai dažnai nori savo poreikiams užsidirbti pinigų. Pavyzdžiui, šeima neišgali nupirkti vaikui mobilaus telefono, kompiuterio ar kokio kito norimo daikto, todėl jam lieka vienintelė išeitis – pačiam susirasti darbą.
„Tai tikrai nėra blogai, nes tai – pasiruošimas savarankiškam gyvenimui, kai vaikas išmoksta ne tik leisti pinigus, bet juos ir uždirbti - tuomet keičiasi ir jo požiūris į materialinius dalykus. Vaikai taip pat turi pareigą padėti tėvams, prisidėti prie biudžeto, ypatingai esant sunkiai materialinei padėčiai, žinoma jei tai nekenkia vaiko mokslams ar kitoms jo teisėms ir teisėtiems interesams, – aiškino Vaiko teisių apsaugos kontrolierė. – Nemanytina, kad tai būtų kažkoks vaikų išnaudojimas. Taip pat neturėtų būti laikomas vaikų išnaudojimu, jei jie padėtų padirbėti savo socialinėje aplinkoje ir be užmokesčio, pavyzdžiui, sutvarkyti aplinką, gėlynus, rinkti braškes ir taip toliau“.
TIK FAKTAI
Vaikai nuo 14 iki 16 metų gali dirbti tik lengvus darbus. Tai gali būti: daržų ravėjimas, daržovių retinimas, kaupimas, laistymas (su žarna); uogų, vaisių skynimas, daržovių ir bulvių rinkimas ir perrinkimas; gėlių, pasodintų atvirame grunte, priežiūra, skynimas ir skabymas, gėlių sėklų ir gumbelių rinkimas; vaistažolių rinkimas; nemechanizuotas šieno vartymas, grėbimas; mažų naminių gyvuliukų ir paukščių priežiūra; gyvulių ir paukščių ganymas, išskyrus veislinius gyvulius; medelių ir krūmų sodinimas, rišimas, laistymas; nukritusių kankorėžių rinkimas; reklamų, laikraščių, afišų klijavimas gatvių stenduose; laikraščių, reklaminių lankstinukų, pranešimų pristatymas į namus, įstaigas; laikraščių, kitų spaudinių lankstymas, rūšiavimas; laikraščių ir žurnalų pardavimas; pašto ir įstaigos pasiuntinio darbai; prekių kainų žymėjimas; smulkių ir lengvų prekių priėmimas, skaičiavimas, rūšiavimas ir pakavimas; etikečių ant įvairių gaminių, pakų klijavimas; lengvi gaminių surinkimo, rūšiavimo darbai rankomis (kojinių, pirštinių surinkimas poromis, jų sudėjimas į dėžutes pagal rūšis ir panašiai), raištelių vėrimas į avalynę; popieriaus, kartono ir jų gaminių klijavimas klijais, neturinčiais pavojingų medžiagų; lengvi pagalbiniai darbai įvairių smulkių prekių kioskuose, parduotuvėse, spaudos kioskuose; smulkių gaminių valymas, blizginimas nenaudojant kenksmingųjų medžiagų; smulkūs remonto darbai (siuvimas, klijavimas ir panašiai); žaislų aprengimas drabužiais, žaislų valymas, pakavimas; švarių skalbinių rūšiavimas ir pakavimas skalbykloje; stalų serviravimas (servetėlių, indų su prieskoniais dėliojimas ir panašiai), stalų valymas; naudotų indų ir įrankių rinkimas į vežimėlius ir vežimas į indų plovyklą; aikščių, skverų valymas (vasarą) ir gėlynų aikštėse, skveruose priežiūra; tvorų, suolelių, vaikų žaidimui skirtų įrenginių dažymas teptuku lauke nenaudojant dažų, kurių sudėtyje yra pavojingų cheminių medžiagų; darbas asmens sveikatos priežiūros įstaigos registratūroje (asmens ligos kortelių, laboratorinių tyrimų rezultatų išnešiojimas); pagalbiniai knygų išdavimo darbai bibliotekoje; patalpų (išskyrus tualetus) valymas vaikų ugdymo, maitinimo įstaigose; teatro, muzikiniai ar kiti renginiai, reklamos ar visuomenės informavimo priemonių (radijo, televizijos) įrašai, garso ar vaizdo įrašai, nuotraukų ar filmų sesijos ar peržiūros, neturintys neigiamo poveikio dorovei; drabužių ir kitų prekių demonstravimas.
Vaikams nuo 16 metų yra numatytas tik sąrašas draudžiamų dirbti darbų (pavyzdžiui, auramino gamyba, darbas su plėšriaisiais ar nuodingaisiais gyvūnais, darbas, keliantis aukštos įtampos elektros poveikio pavojų ir kt.), todėl jie gali dirbti visus kitus nedraudžiamus darbus, jei jie nekelia pavojaus jo sveikatai, fiziniam, protiniam ir dvasiniam vystymuisi, nekenkia mokymuisi. Kiekvienu atveju, įdarbindamas jauną asmenį, darbdavys turi šias aplinkybes įvertinti. Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės A. Černauskaitės teigimu, draudžiama jaunus asmenis skirti nakties darbo laiku, viršvalandinius darbus.
Europos skolų krizė sukūrė paradoksalią situaciją. Prognozuojant euro ir net visos Europos Sąjungos krachą, kartu planuojama ir euro zonos plėtra.
Atsirado galimybė šalims mažylėms
Euro zonos finansų ministrai pritarė, kad Estija prisijungtų prie euro zonos 2011-ųjų pradžioje. Ar tai turėjo padidinti rinkų pasitikėjimą, esą su krize puikiai susitvarkiusios šalys tiki euro zonos ateitimi? Bent valiutų rinkoje euforijos tai nesukėlė.
BBC žurnalistas Malcolmas Brabantas tiesiai šviesiai pasišaipė iš Estijos: „Estija, Baltijos šalių ekonomikos stebuklas, aukščiausio kompiuterinio raštingumo pasaulyje šalis euro zonoje prisijungs prie Graikijos. Ne, aš negaliu tuo patikėti“. Savo straipsnyje jis uždavė ironiškus, daug kam iškilusius klausimus: ar Estijoje pastarąjį pusmetį neveikė internetas, ir šalies valdžia nieko nežino apie euro padėtį?
„Sveika atvykusi į euro zoną, Estija. Galėsi stebėti, kaip tavo skausmingai padaryti pokomunistiniai laimėjimai bus panaudoti subsidijuojant Graikijos išlaidavimą“, − skaudžiai kirto žurnalistas. Jis padarė sarkastišką išvadą, kad didžiąją metų dalį šaltyje ir be saulės praleidžiantys estai, tikriausiai, panoro pasišildyti Graikijos saulėkaitoje ir sumokėti už graikų malonumus, tokius kaip iš biudžeto apmokami „vaiduokliniai“ darbuotojų etatai, didžiulė infliacija ir kitus.
Įstojus į Europos Sąjungą ir Lietuvos politikų siekis buvo kaip įmanoma greičiau įsivesti eurą. Po Estijos „triumfo“ kelyje į eurą Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susiprotėjo nuraminti tautą, kad siekis įvesti eurą nėra „savitikslis“, o daugiau biudžeto gairių laikymosi garantas. Prezidentė vis dėlto tiki, kad euras Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus įvestas.
Karpomi biudžetai provokuoja maištus
Tuo metu pasaulio ekonomikos ir finansų specialistų prognozės darosi vis niūresnės. Numatytos euro zonos šalių taupymo priemonės tik padidins šio regiono problemas. Taip pareiškė investavimo ir įmonių finansų pertvarkymo paslaugų agentūros „WL Ross and Co“ vadovas Wilburas Rossas. Finansų specialistas akcentavo politinį biudžetų deficitų mažinimo aspektą. Tai, pasak W. Rosso, gali sukelti streikų ir kitokių neramumų virtinę, o kiekviena streikų diena šalims kainuoja labai daug.
Europos Sąjungoje dėl vyriausybių numatytų taupymo priemonių dideli streikai jau vyko ir tebevyksta Ispanijoje, Graikijoje, Rumunijoje. Streikai bręsta ir Vokietijoje. Pagal Vokietijos paskelbtą išlaidų karpymo programą 2011−2014 metais turėtų būti sutaupyta 81,6 mlrd. eurų, iki 2016-ųjų planuojama sutaupyti apie 10 mlrd. eurų. Vokietijos kanclerė Angela Merkel praėjusių metų pabaigoje sulaukė gyventojų palaikymo paskelbusi, kad sieks mokesčių mažinimo ir mažesnio darbo rinkos reguliavimo. Dabar jos populiarumas visiškai išblėso – vokiečiai grasina streikais.
TIK FAKTAI
Jau trečioji iš didžiausių tarptautinių reitingų agentūrų − „Moody’s Investors Service“ − birželio viduryje Graikijos kredito reitingą sumažino keturiais lygiais – nuo A3 iki neinvesticinio lygio Ba1.
Vokietijos investuotojų pasitikėjimo indeksas gegužę smuko iki 45,8 punktų nuo balandį buvusių 53 punktų.
Rinkas neigiamai paveikė pasaulio žiniasklaidoje pasirodę gandai, kad, pasekusi Graikijos pavyzdžiu, Ispanija derasi su Europos Komisija, Tarptautiniu valiutos fondu ir JAV dėl finansinės paramos. Ispanijos valdžia ir Europos Komisija tai paneigė.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy numato galimybę ilginti pensinį amžių ir didinti mokesčius. Vokietija ketina mažinti valstybės biudžeto subsidijas, svarsto atleidimo nuo mokesčių panaikinimą ir pašalpų mokėjimo pokyčius.
Amerikos žurnalo „Forbes“ vyriausiasis redaktorius Steve’as Forbesas pavadino Lietuvą „neapdainuota heroje“, lyg ta „herojė“ būtų vientisa, neskaidoma į individus.
Tarptautinis valiutos fondas taip pat pasakė, kad einame teisinga linkme, tik reikia dar mažinti išlaidas. Vyriausybė gavo dvigubą įkvėpimą toliau karpyti, raižyti ir visaip kitaip būti „herojiška“
Romos imperijoje politikai nepaisė individų poreikių ar reikalavimų ne dėl šalies gerovės, o dėl to, kad jautėsi pernelyg galingi. Senovės Kinijoje atvirkščiai – labai aiškus individo asmeninių teisių reiškimas laikytas nepilietišku, visuomenės atžvilgiu negeranorišku veiksmu. Mūsų politikų retorika sako viena: nepaisysime jūsų, piliečiai, reikalavimų, nes žinome, ką daryti, geriau už jus.
Normalu, kad daugelis piliečių nėra ekonomistai, kurie galėtų pasiūlyti išsamius projektus, kaip susitvarkyti su valstybės skolomis ir biudžeto deficitu, negadinant gyvenimo ir taip sunkiai besiverčiantiesiems. Normalu, kad dauguma gali tik prašyti nebesmaugti jų diržais. Kada neprisiprašo – piketuoja, streikuoja, netgi kelia riaušes.
Tačiau yra tokių akivaizdžių valstybės išlaidų valdymo spragų, kurioms pamatyti nebūtinas joks aukštasis išsilavinimas. Galbūt valdantieji mano, kad daugybė neefektyviai dirbančių valstybės įstaigų yra permatomos, ir gyventojai jų nepastebi? Kas turėtų įvykti, kad valdžia galų gale imtųsi jų pertvarkos? Ir kas turi teisę, kol tai nepadaryta, kelti mokesčius arba mažinti socialines išmokas?
Nepykit, bet, pavyzdžiui, meno kokybė nuo to, kad valstybiniame teatre dirbs viena ar dvi buhalterės vietoj keturių – tikrai nenukentės. Kai kuriose įstaigose sėdintys darbuotojai tiesiog merdi iš nuobodulio darbo valandomis, nes neturi ką veikti. Tai vieša paslaptis. Ir kas iš to?
Sakoma, istorija vyksta cikliškai: kartojasi ir žmonių, ir valstybių likimai. Padėtis, kurioje dabar įstrigusi Lietuva, turi daug požymių, kokie būdingi šalims, kuriose tuoj įvyks suirutė. Pavyzdžiu paimkime didžiulę valstybę su silpna valdymo sistema. Jai žlugus gali užeiti politiniai „viduramžiai“.
Trumpai prisiminkime dažniausiai minimus senovės valstybių nuosmukio požymius: vergų darbas tampa nenašus; jaučiamas didelis spaudimas iš išorės; auga išlaidos valdžios aparatui; iždas senka; dėl to daugėja mokesčių ir jie didėja; mažėja gyventojų, taigi, ir darbo rankų; moterys nebenori gimdyti; pinigai nuvertėja; nyksta patriotizmas; įsigali kyšininkavimas, sukčiavimas; miestuose nuolat kyla riaušės.
Žaisti su visuomenės nuotaikomis, man rodos, yra ne tik nenaudinga, bet ir pernelyg pavojinga. Buitiškai kalbant, gyventojams „nervai nebelaiko“. Ir laikyti, mano nuomone, nebeprivalo, nes išnaudota pernelyg daug galimybių taupyti iš gyventojų, o taupyti iš biurokratijos valdžia nenori.
Dar sakoma, kad istorija – geriausia mokytoja. Nenoriu būti blogio pranašu ir riaušių nekurstau, bet ar tikrai privalome išgyventi naujus „viduramžius“, kad prasidėtų atgimimas? Kokį pažymį iš istorijos turėjote, premjere?
Vyriausybė rodo pirštu: mums reikia tokių mokesčių, kaip Vakaruose. Ekonomistai linkę į tai atsakyti pirštu baksnodami smilkinį.
Ieškokime pliusų, o ne minusų
Europos Sąjunga (ES) neturi bendro mokesčių politikos modelio. Tačiau didinant mokesčius, akcizus, sakoma, kad jie taikomi prie ES standartų.
„Europos Sąjunga taiko minimalius akcizų dydžius, kuriuos šalys turi pritaikyti savo įstatymuose. Pavyzdžiui, benzino akcizas Lietuvoje yra didesnis už ES taikomą minimumą. ES lygmeniu yra iniciatyvų harmonizuoti pelno mokesčio bazę. Tai reiškia mokesčių suvienodinimą, kuris vyktų didinimo kryptimi. Tuomet šalys nebeturėtų savo balso, norint keisti mokesčio dydį. Tai nesiektina kryptis. ES dabar turi direktyvas, reguliuojančias pridėtinės vertės mokestį ir akcizus. Dėl gyventojų pajamų mokesčių dar yra svarstoma, bet konkrečių sprendimų nėra“, − sakė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva.
Finansų analitikas Rimantas Rudzkis mokesčių derinimo prie kitų šalių nenori vertinti kaip ekonomiškai logiško. „Norint kopijuoti Vakarus, reikia pasiekti jų lygį įvairiais aspektais. O sudėtingos Vakarų sistemos taip pat yra klystkelis. ES praranda didelę dalį savo konkurencingumo būtent dėl sudėtingo reglamentavimo, ir Lietuvai reikia perimti iš jos tai, kas gera, o ne trūkumus“, − sakė R. Rudzkis.
Kvailiems pasiūlymams nepritaria
Esant dabartinei situacijai kurti naujus mokesčius – kvaila ir nežmoniška, kalbėjo R. Rudzkis. „Poreikio naujiems mokesčiams tikrai nėra. Mūsų mokesčių sistema ir taip sudėtinga. Jeigu premjeras kalba, kad trūksta pinigų, tai galima didinti esamus mokesčius, kam prisigalvoti naujų, kurie dar didina administravimo sąnaudas, apkrauna įmones ir žmones?“ – klausė jis.
Analitikui juokingas pasirodė ir sugalvotasis „žaliasis mokestis“ už automobilius. „Koks dar „žaliasis“? Tai ir yra benzino akcizas, kodėl turime mokėti du kartus?“ − stebėjosi R. Rudzkis.
Analitiko įsitikinimu, nekilnojamojo turto mokestis taip pat nepasiteisintų: net jeigu jo neturėtų mokėti mažiausius būstus turintys skurdžiausiai gyvenantys žmonės, jie netiesiogiai, laikui bėgant, nuo to nukentėtų.
„Turčių pas mus nedaug, įplaukos į biudžetą iš šio mokesčio nebūtų didelės, − kalbėjo R. Rudzkis. − Tačiau žalos baimės pavidalu šis mokestis pridarytų daug. Žmonės nebenorėtų net ir galėdami įsigyti būstą, nes lauktų, kas bus toliau, kiek turės mokėti mokesčio. Statybos, kurios, jeigu atsigautų, galėtų suteikti darbo daugybei bedarbių, taip pat sustos.“
„Esame vienareikšmiškai prieš visus naujus mokesčius ir už dabartinių mažinimą. Nauji mokesčiai reiškia ne papildomas pajamas į biudžetą, o išaugsiančias paskatas žmonėms jų nemokėti, − premjero viltis kritikavo ir K. Leontjeva. − Gali būti, kad pajamų bus surinkta tik dar mažiau.“
Vyriausybė klaidžioja miške
K. Leontjeva pritarė, jog išlaidas reikia mažinti dar griežčiau ir drąsiau, bet naikinant neefektyvias valstybės programas, o ne išmokas gyventojams. „Premjeras sako: arba didesni mokesčiai, arba mažesnės pensijos. Bet yra labai daug neišnaudotų galimybių taupyti biudžeto lėšas – tai yra Vyriausybės prioritetų sudėliojimo klausimas. Reikėtų mažinti korupciją, kontroliuoti viešuosius pirkimus, privatizuoti valstybines įmones, kurių vykdoma veikla nėra tiesioginė valstybės funkcija ir taip toliau“, − sakė ekspertė.
Pasak R. Rudzkio, Lietuva yra nepaprastai išlaidi šalis ir reikalinga viso viešojo sektoriaus inventorizacija.
„Ligoninėse lovų tūkstančiui gyventojų pas mus yra 1,5 karto daugiau nei ES vidurkis, mokytojų tūkstančiui mokinių yra maždaug 2 kartus daugiau, palyginti su Vokietija, išlaikome daug mokyklų kaimo vietovėse, kuriose yra po kelis mokinus, ir tikrai daug labiau apsimokėtų tuos vaikus vežioti į didesnes mokyklas.
Pernelyg išpūstas universitetų tinklas. Pavyzdžiui, galėčiau premjero paklausti – ar tikrai reikalingas toks didžiulis Pedagoginis universitetas? Kontroliuojančių institucijų taip pat yra didžiulis perteklius; daugumoje valstybinių įstaigų darbuotojų skaičių galima mažinti du tris kartus, įstaigų skyriai skyreliai dubliuoja vieni kitų funkcijas. Revizija ir mažinimas šitose srityse būtinas“, − pabrėžė analitikas.
Anot jo, atėjus naujai vyriausybei reikėjo iš karto kurti instituciją, kuri pertvarkytų visą šalies viešąjį sektorių, o dabar remiamasi tik „šokinėjančiais“ ir tarp ministerijų nesuderintais sprendimais.
TIK FAKTAI
Tarptautinis valiutos fondas po savo misijos Lietuvoje pateikė ir taip žinomą išvadą: Lietuva turi atitikti Mastrichto sutartimi nustatytus reikalavimus.
Darbo užmokestis viešajame sektoriuje sudaro apie 11 proc. bendrojo vidaus produkto.
Daugelio lietuvių pajamos yra suskirstytos „nuo…iki”. Iš jų apmokamos sąskaitos, sėkmės atveju lieka maistui.
Mokame ir pinigais, ir protu
Bene skaudžiausia ne dėl prastėjančio lietuvių maisto raciono, o dėl žmonių nebeišgalėjimo lankyti kultūros renginius ir leisti vaikams lavintis. Mano galva, tai yra vienas baisiausių susidorojimo su tauta būdų. Atimti iš gyventojų galimybę nuo mažens prusintis ir tikėtis, kad tauta ateity suklestės - tas pats, kas išbadyti žmogui akis ir liepti per minų lauką pernešti sklidiną vandens taurę neišpylus nė lašo.
Taip, tie, kuriems suplaukia mūsų pinigai už gyvatuką, yra gudrūs ir godūs. O kokie esame mes? Ar patys leidžiame sau turėti pasirinkimą?
Yra tų teigiamybių
Vos keleri metai taškymosi pinigais mus privertė greitai pamiršti, kad indus kadaise perplaudavome keliuose „bliūduose“. Sudėvėtų (galutinai sudėvėtų, o ne šiaip padėvėtų) drabužių neišmesdavome, o panaudodavome buityje. Pradilusių kojinių taip pat neišmesdavome, bet adydavome, ir taip toliau.
Visa tai tenka prisiminti. Bet galima tikėtis gerų dalykų, pavyzdžiui, kad mažiau nuodysimės. Keistas dalykas – kuo brangesni daiktai, tuo nuodingesni – fiziškai ir moraliai. Sumažės besinaudojančiųjų automobiliais, taigi ir oro tarša.
Tapsime atsparesni ligoms, nes nebeįpirksime organizmą kovoti su ligomis atpratinančių, taigi imunitetą naikinančių vaistų. Vėl suklestės natūrali medicina, jeigu dar pakankamai rasime neišnykusių vaistažolių. Taupydami pokalbių telefonu laiką, vis daugiau dalykų aptarsime akis į akį, tai yra iš tiesų bendraudami. Ir panašiai.
Išvardyti dalykai, žinoma, yra liūdni juokai. Bet kiekviename juoke yra tiesos. Tikriausia tiesa ta, kad mūsų buitis nuolat darosi taupesnė. O naudingiausia būtų, jeigu ji taptų dar ir protingesnė.
Ką turi – už tą ir atsiskaitai
Norime „kaip Vakaruose“? Algų, sąskaitų, kainų ir panašiai. Bet elgtis „kaip Vakaruose“ nelabai norime. Nes tam reikia tam tikrų pastangų.
Paskelbus, kad kaitriosios lemputės nebebus gaminamos, ne kartą girdėjau žmones kalbantis: „Tai reikės jų užsipirkti daug, tuoj nebebus kur nusipirkti“. Taupymo, racionalaus vartojimo ir investavimo į savo pačių buitį idėjos Lietuvoje vis dar labai sunkiai prigyja.
Tarkime, butuose, kuriuose prieš mažiau nei dešimt metų įsigyti boileriai – jie seniausiai atsipirkę, o kaip atrodo sąskaitos už karštą vandenį – pamiršta. Tokių nėra daug.
Lietuviai sunkiai skiriasi ir su nuosavybe. Daug vyresnių žmonių gyvena tikrai jiems nereikalingai didelio ploto butuose, bet nesiryžta, nenori parduoti ar pakeisti „užgyvento“ buto. Nors kas mėnesį sumoka kone visas pajamas už šildymą. Ką kalbėti apie vos porą būstų renovacijos programai pateiktų paraiškų…
Viena aišku, kad trypiant koja ir reikalaujant, kad kainos sumažėtų – jos nesumažės. Bet ar visomis galimybėmis pasinaudojame, kad susimažintume sąskaitas? Jeigu ir tiek nepadarome, ekologijos idėjas Lietuvoje kol kas išvis galima laikyti anekdotu.
Perfrazuojant Thomą Bernhardą – po daugelio metų reikia iki pamatų sugriauti savo smegenis, kad pamatytum savo paties tiesos netiesą… Sakyčiau, galbūt reikia perkonstruoti savo smegenis, kad suprastume, jog reikalauti iš savęs yra mums dvigubai naudinga nei vien tik reikalauti iš kitų.
Latvijos Respublikos Seimas šių metų kovo 25 dieną priėmė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo pataisas, kuriomis turistinės paskirties apgyvendinimo paslaugoms PVM mažinamas nuo 21 iki 10 proc. Latvijos turizmo sektorius džiaugiasi tokiu sprendimu ir tikisi, kad šis politinis sprendimas sukurs naujas darbo vietas atstatys turizmo konkurencingumą bei padės turizmo verslo įmonėms Latvijoje išgyventi.
„PVM sumažinimas Latvijos apgyvendinimo įmonėms yra tik vienas pagalbos žingsnis turizmo verslui. Svarbu skirti pakankamą finansavimą turizmo rinkodarai. Kad atsigautų visas Baltijos regionas, mes, Baltijos šalys, turime būti konkurencingos, o sumažintas PVM turi būti taikomas ir Lietuvoje, – pažymėjo Latvijos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas Janis Naglis.
„Dabar mes (Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) nariai – red. past.) šnekam su įvairiais politikais, ir dauguma, ypač po Latvijos pavyzdžio, jau supranta padėtį: Socialdemokratų, Tautos prisikėlimo, Darbo partijos, Liberalų ir centro sąjunga pritaria PVM mažinimui; Birutė Vėsaitė yra užregistravusi įstatymo pataisą, kuria PVM būtų mažinamas iki 9 proc., Tautos prisikėlimo partija – iki 10 proc. Tiktai dauguma konservatorių užsispyrusiai nenori suprasti, kad viešbučių paslaugos yra eksporto sritis ir šneka, kad esą „jeigu jums mažinsime, ir kitiems reikės mažinti“, – sakė LVRA prezidentė Evalda Šiškauskienė.
Akivaizdu, kad Lietuva konkuruoti Europoje turizmo srityje neturi jokių galimybių nei mokesčių, nei šalies pasiekiamumo prasme, sustojo investicijos, nebekuriamos darbo vietos.
Estijoje PVM viešbučiams šiuo metu yra 9 proc., Latvijoje – 10 proc., Lenkijoje – 7 proc., o Lietuvoje – 21 proc. „Estija, Latvija turizmo srityje eis į priekį, o Lietuva negalės konkuruoti net savo regione“, – liūdną perspektyvą piešė E. Šiškauskienė.
Pasak LVRA atstovų, „jau praėjo visi metai ir puikiai matome, kad padidintas PVM teigiamo rezultato nedavė. Asociacijos teigimu:
sumažėjo viešbučių užimtumas, nukrito kainos ir dėl krizės, ir dėl PVM,verslas prarado 130,5mln litų pajamų-nuostolis biudžetui;
atleisti iš darbo 25 proc. darbuotojų – nuostolis biudžetui;
viešbučių ir maitinimo įstaigų pajamos sumažėjo 35 proc.- nuostolis biudžetui;
neišvengiamai auga šešėlinė ekonomika-nuostolis biudžetui;
mažėja vartojimas – nuostolis biudžetui;
sustojo investicijos į viešbučių statybą – nuostolis biudžetui;
vis daugiau vietos gyventojų renkasi atostogoms pigias užsienio keliones-nuostolis biudžetui.
„LVRA siūlo sumažinti PVM apgyvendinimo ir maitinimo įstaigoms iki 5 procentų ir nariai, jausdamiesi socialiai atsakingi, įsipareigoja priimti po10 procentų darbuotojų. Kadangi mūsų sritis imliausia darbo vietoms sukurti, tai nuimtų socialinę įtampą, sustabdytų jaunų išsilavinusių žmonių emigraciją ir duotų ženklias pajamas į biudžetą. Asociacijos paskaičiavimai, priėmus į darbą 500 darbuotojų su vidutiniu 1500 litų atlyginimu, į biudžetą įplauktų apie 3 mln. 500 tūkst. litų. Mes ne tik prašome, bet ir patys įsipareigojame“, - teigė E. Šiškauskienė.
Primename, kad praėjusių metų lapkritį Latvijos sostinės Rygos turizmo plėtros departamento atstovai pristatė turizmo skatinimo planą.
Lietuva pastaruoju metu tautiečių pliekiama liežuviais kaip įtariama raganavimu mergšė viduramžių kaime. Pasižiūriu į ant sienos kabantį žemėlapį ir matau, jog daugiau Žemės paviršiaus ploto sudaro kur kas komplikuotesnės vietos gyventi nei geresnės, palyginti su Lietuva.
TAIP blogai, nors emigruok į Haitį
Bene visų įmanomų bėdų yra kiekvienoje šalyje, tik mastai skiriasi. Pavyzdžiui, ar pasakytume britams, kad mūsų seimūnai be jokios sąžinės graužaties švaisto parlamentinei veiklai skirtas lėšas? Ar ieškotume afrikiečių užuojautos, jog dažnai valgome „sausas kuopas”? Paverktume ant peties ispanui, kad Lietuvoje didelis nedarbas? O gal nuvykę į Baltarusiją pasakotume, kokia silpna Lietuvoje demokratija? Graikui lietume ašaras dėl didelio Lietuvos biudžeto deficito?
Suvokti, įvardyti bėdas yra svarbu - kitaip neįmanoma rasti galimybės jas spręsti. Problema iškyla, kai bėdos pradedamos vertinti kaip lietuvio tapatybės dalis ar nepanaikinamas šalies bruožas. „Pedofilų kraštas”, „valdžia - vagys”, „savižudžių tauta”, „džiaugtis kaimyno nelaime yra lietuviškas bruožas” ir t.t. Žiniasklaida ir jos vartotojai (tarp jų - ir komentatoriai) šiuo požiūriu, atrodo, jau tampa vieni kitų atspindžiu.
Palikimas vaikui - nepasitenkinimas
Mano požiūriu, pavyzdžiui, Prancūzijoje (ne Graikijoje!) vykstantys protestai, nors ir sulaukia argumentuotos kritikos, yra sveiko savęs vertinimo požymis, kai gyventojai negalvoja „kad ir ką darysiu, niekas nepasikeis”. Jie nesijaučia per prasti spręsti problemas, o problemos jų sąmonėje nepavirsta didesnėmis už juos pačius.
Vienoje vadybos specialybės knygoje skaičiau svarstymus, kad 50 metų galiojusiai sovietinei mąstysenai pakeisti prireiks tiek pat - 50 metų. Gerai būtų, jog tik tiek. Juk žmonės augina panašius į save.
Mūsų bambėjimą girdėdami vaikai perima įprotį būti viskuo nepatenkinti. Visi keikia, kad „Navickas nevalo gatvių”, ir beveik niekas nebepasidžiaugia, kokia graži šiemet žiema. Daug kas spokso į televizorių ir keikia prastos kokybės laidas, bet jo neišjungia ir neina skaityti knygų.
Išsvajoti tyrimo rezultatai
Be viso to, mes periodiškai tikinami, kad esame baisiai nelaimingi. Tyrimų, kokios šalies gyventojai dėl tam tikrų objektyvių priežasčių gyvena prasčiausiai, skelbimas dar gali būti pateisinamas, tačiau tyrimai, kokios šalies gyventojai jaučiasi nelaimingiausi (mėgstamas žiniasklaidos kąsnelis!), man atrodo lyg marginalinės potencialių savižudžių lenktynės. Skaitytojas laimi leidimą toliau jaustis „nelaimingiausias Europoje”. Tyrimais įrodyta.
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pataisose neatsirado vietos vienam svarbiam dalykui - neleisti brukti tokio požiūrio visais įmanomais kanalais. Galbūt tai uždraudus mažiau nei po 50 metų būtų paskelbta: „Tyrimo duomenimis, lietuviai suprato, kad pesimizmas iš esmės jiems buvo kalte įkaltas į galvą. Dabar jie jau jaučiasi geriau ir pamažu pradeda priimti konstruktyvius sprendimus.”
O kol neuždraudė, gal patys sau uždrauskime priimti bei skleisti tokią informaciją, ignoruokime vieni kitų žlugdančias „absoliučiąsias sąvokas” apie tėvynę, lietuvių mentalitetą ir (ne)gebėjimą sukurti ką nors gražaus?
Pernai, kai turėjo džiugiai priiminėti Vilniaus – Europos kultūros sostinės (VEKS) svečius, Lietuva skaičiavo tik nuostolius. Bankrutavus oro linijoms „flyLAL“ ir plačiai nuskambėjus gėdingai VEKS istorijai, viešbučiai liko apytuščiai. „Lietuvos tapo neįmanoma pasiekti“, − apie graudžią šalies turizmo situaciją praėjusių metų gale rašė ir užsienio žiniasklaida.
Kaip jau įprasta, blogiau tik latviams
Apie tai, kad sunkmečiu didinamų mokesčių ir turizmo strategijos nebuvimo šalis nebeištvers, plakatais bei valdžios atstovams skirtais raštais skelbė ir viešbučių savininkai. Naujausi duomenys rodo, kad verslininkai baiminosi ne veltui.
Išankstiniais duomenimis, 2009 metais Lietuvos apgyven¬di¬ni¬mo įstaigose apsistojo net 21,8 proc. mažiau svečių nei 2008-aisiais. Daugiausia užsieniečių pernai atvyko iš tų šalių, iš kurių dar galima pasiekti Lietuvą tiesiogiai – Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Baltarusijos, Estijos.
Tačiau net 40,6 proc., palyginti su užpernai, sumažėjo svečių iš Airijos, maždaug po trečdalį mažiau svečių atvyko iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Ukrainos. Pernai Lietuvą pamatyti panoro kiek daugiau nei užpernai graikų, čekų, rumunų, šveicarų.
Galime tik guostis, kad apgyvendinimo įstaigų svečių skaičius Europos Sąjungos (ES) šalyse 2009 metais smuko 5 proc. Labiausiai jis sumažėjo Latvijoje (23,3 proc.), o padidėjo Švedijoje (0,1 proc.).
Viešbučius perims bankai?
Lietuvoje daugiau nei penktadaliu smukęs svečių skaičius viešbučių ir svečių namų numerių užimtumą sumažino iki 34,3 proc. Kaip sako viešbučių savininkai, minimalus numerių užimtumas, kad būtų galima išlikti, yra 30 proc. Bent taip jie sakydavo iki Seimo naktinės mokesčių reformos ir įvairių išteklių brangimo.
„Lietuvos viešbučiai dėl pakeltų pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto mokesčių negali konkuruoti net su artimiausiomis kaimyninėmis šalimis, Europoje nebegali pasiūlyti nieko geresnio už kitus, – aiškino Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) prezidentė Evalda Šiškauskienė. – Sunkmečiu verslininkai kainų didinti negali, mokesčius moka daug didesnius, yra privesti atleisti darbuotojus. Rezultatas – bankai turės perimti ne vieną viešbutį, nes verslininkai nebeįstengia dengti nuostolių iš savo kišenės arba naujų skolų.“
Vis dar „kalbasi“
Tuo, kad situacija tik blogėja, nenori tikėti Valstybinio turizmo departamento atstovė žiniasklaidai Vilma Ališauskaitė. „Rodikliai gerėja, ir prognozuojame, jog 2010-aisiais šalies pajamos iš atvykstamojo turizmo paaugs 2 proc., palyginti su praėjusiais metais. Be to, 2009-aisiais pailgėjo vidutinė Lietuvoje besilankančių turistų viešnagės trukmė, išaugo atvykstančių kruiziniais laivais skaičius“, − aiškino pašnekovė.
Pasak jos, Turizmo departamentas turi išsikėlęs rinkodaros tikslų ir numatęs jiems pasiekti reikalingas priemones. „Nuolat kalbamės su verslininkais, nes esame suinteresuoti, kad plėtojantiesiems turizmo verslą sektųsi. Verslininkai reiškia savo nuomonę, o mes negalime į ją neatsižvelgti, nes tik turėdamas konkurencingus produktus verslas gali augti“, − tikino V. Ališauskaitė.
„Kaimyninės šalys – Latvija, Estija – metė didelius pinigus ir ėmėsi ryžtingų rinkodaros, turistų pritraukimo veiksmų. Taip, mes kalbamės, bet tik tiek. Mums piešia gražias prognozes, o įrankių, kaip jas įgyvendinti, nėra“, − į tai atsakė LVRA vadovė E. Šiškauskienė.
TIK FAKTAI
Pernai Lietuvos apgyvendinimo įstaigose svečių iš ES šalių apsistojo 20,2 proc., iš ne ES šalių – 9,7 proc., o Lietuvos gyventojų – 26,3 proc. mažiau.
2009 metais viešbučių ir svečių namų numerių užimtumas, palyginti su 2008 metais, sumažėjo 10,6 procentinio punkto ir sudarė 34,3 proc.
2009 metais Vilniaus viešbučių ir svečių namų numerių užimtumas sudarė 44 procentus (2008 metais – 54,5 proc.).
Lietuvos viešbučių numerių užimtumas procentais 1998−2009 metais:
Neefektyviai veikiančios savivaldybės įmonės smukdo miesto biudžetą. Tačiau ką su jomis daryti?
Ne valstybės funkcijos
Jau pernai spalį Vilniaus meras Vilius Navickas prašneko apie 2010-aisiais privatizavimui arba daliniam privatizavimui galbūt siūlysimas miesto savivaldybės įmones. Tarp jų minėtos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus troleibusai“, „Vilniaus autobusai“, savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“.
Viešojo transporto paslaugos priskiriamos prie negrynų viešųjų paslaugų. Vadinasi, tai vieša paslauga, kuri nėra prieinama visiems vienodai ir nemokama. Valstybė apsiima teikti tik tiesiogiai su jos funkcijomis susijusias paslaugas.
Kita vertus, paslaugų teikėjų įstaigos gali būti privatizuojamos, jeigu jų teikiamos paslaugos nėra pripažįstamos būtinomis kiekvienam gyventojui. „Viešojo transporto paslaugų teikimas nėra tiesioginė valstybės funkcija, todėl nėra priežasčių, kodėl jas turėtų teikti valstybė ar savivaldybė ir minėtos bendrovės turėtų būti privatizuotos“, – komentavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas.
Ar atsiras norinčiųjų?
Sunku numatyti, kiek galimi privatizuotojai turėtų investuoti, kad viešųjų transporto paslaugų teikimas taptų efektyvia ir pelną nešančia veikla. Savivaldybės valdomų bendrovių kainos arba net galimo privatizavimo fakto nesiryžta prognozuoti ir Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.
„Vilniaus meras turi tokią mintį, bet tai labai ilgas procesas. Manau, kad greitai nieko neįvyks. Nepažįstu nė vieno sveiko žmogaus, kuris pirktų tokių didelių skolų turinčias įmones, − atvirai kalbėjo R. Adomavičius. – Žinoma, norėtųsi, bet nenorėčiau fantazuoti. Jeigu šios bendrovės atsirastų listinguojamų įmonių sąrašuose, tik tada galėtumėme kalbėti apie akcijų pardavimą, o problemas turime spręsti šiandien.“
V. Navickas yra sakęs, kad parduoti įmones ir vėliau pirkti jų paslaugas apsimokėtų. Tai gal savivaldybei nevertėtų prarasti įmonių kontrolės? „Vilniaus meras ir turėjo omenyje 20−30 proc. akcijų pardavimą“, – aiškinoR. Adomavičius.
Imti reikia viską
Su dalinio privatizavimo naudos įžvalga nesutinka energetikos, transporto ir tarptautinės prekybos politikos klausimų ekspertas Ž. Šilėnas.
„Nežinau tikrosios šių bendrovių finansinės padėties. Tačiau, nepaisydamas galimų skolų, noriu priminti, kad neteisinga manyti, jog šiuo metu neparanku ką nors parduoti dėl smarkiai kritusių kainų, – aiškino LLRI ekspertas. − Jeigu įmonė yra perspektyvi, tai atspindi kaina. Be to, šiuo atveju geriausias būtų visiškas, o ne dalinis privatizavimas.
Jeigu bendrovės parduodamos tam, kad būtų gauta pinigų, taip gaunamos didesnės pajamos. Kita vertus, jeigu į bendroves norima pritraukti privačią valdymo praktiką, savivaldybės sprendimų teisė jai pasilikus dalį akcijų nebėra reikalinga.“
Privatizavimo idėją kiek temdo, pavyzdžiui, klausimas, ar nenukentėtų tam tikros grupės gyventojų, gyvenančių atokiau nuo miesto centro. „Yra maršrutų, kurie vadinami nuostolingais – jais važiuoja nedaug keleivių. Tačiau gali būti, kad tokie jie yra dėl savivaldybės nežinojimo, kaip padaryti juos nenuostolingus? Galbūt privatus verslas žinotų?“ – klausė Ž. Šilėnas.
Kas būtų, jeigu verslininkai, perėmę troleibusų ir autobusų vairą į savo rankas ir susidūrę su sunkumais, nuspręstų sustabdyti veiklą? Ar įmanoma užtikrinti paslaugų teikimo nenutrūkstamumą po privatizavimo?
„Įpareigojimas nenutraukti veiklos gali būti įtraukiamas į privatizavimo sutartį. Tai priklausytų nuo savivaldybės reikalavimų. Tačiau bet kokie papildomi reikalavimai pirkėjui neišvengiamai daro įtaką įmonės kainai, tai yra ją mažina“, – sakė Ž. Šilėnas.
2010 metų vasario 11 dieną Vilniuje, „Crowne Plaza Vilnius“ seminare „Integruok! Rinkodaros komunikacija 2010“, pranešimą skaitys kino reklamos agentūros „CinemaAds“ direktoriaus pavaduotojas Mantvidas Žalėnas. Jis „Balsas.lt savaitei“ pasakojo apie reklamos kine specifiką.
- Ar galima sakyti, kad reklamos kine stiprybė ir yra tai, kad ji neišvengiama?
- Atėjus į kino centrą reklama gali „pagauti“ žmogų dar lauke – iškabomis ant pastato. Vėliau reklama žmogų gali „sekti“ viduje – stenduose, TV monitoriuose, ant bilietų, ant spragėsių dėžučių, kėdžių ir t.t. Žinoma, pats didžiausias efektas, kai žmogus patogiai įsitaiso, laukia filmo, ir reklama jam yra parodoma didžiajame kino ekrane. Taip, žmogus gali vėluoti į seansą, bet patirtis rodo, kad vėluojančiųjų procentas nėra didelis. Tyrimai rodo, kad žmogų kino reklama erzina mažiausiai, nes žmogus ateina į kiną atsipalaidavęs, valgo spragėsius, nebegalvoja apie buitinius rūpesčius.
- Kuo dar reklama kine yra išskirtinė lyginant su kitais reklamos kanalais, būdais?
- Reklama kine išskirtinė savo kokybiškiausiu kontaktu. Niekas negali ginčytis, kad reklamos poveikis žmogui skiriasi, kai ji parodoma mažame monitoriuje ir didžiajame kino ekrane. Labai linksmas legendinio režisieriaus Davido Lyncho pasisakymas yra šia tema yra čia :)
Kinas yra menas, o menas veikia žmogaus emocijas. Meistriškai įpinta į kiną reklama žmogų paveikia emociškai. Kas nenori važinėti tokiu automobiliu, kaip Jamesas Bondas ar segėti tokio laikrodžio, kaip jis?, Manau, „Volvo“ yra padarę puikų ėjimą. Milžiniško pasisekimo paauglių tarpe sulaukusiuose filmuose „Jaunatis“ ir „Saulėlydis“ pagrindinis personažas, kurį vaidina paauglių dievaitis Robertas Patinsonas, važinėja naujausiais „Volvo“ automobiliais. Netrukus tie paaugliai užaugs, pirks naują automobilį… O kino meną kuria labai gabūs žmonės, aukščiausio lygio režisieriai – kuri reklamos agentūra gali padaryti geriau nei „Hollywood“?
- Sakote, reklamdavio svajonė – reklama, kuri neerzina. Ar tai įmanoma? Kokia tai turėtų būti reklama?
- Kalbėsiu pavyzdžiais. Šiuo metu anšlaginiame lietuvių filme „Zero II“ reklamos demonstratyviai daug: mineralinio vandens „Vytautas“, „Čilli“, LNK, „Alitos“ reklamos, bet reklama meistriškai įpinta į kontekstą. Kai kuriose filmo scenose žiūrovai ploja pamatę „Vytauto“ buteliuką. Keista būtų matyti žmogų, žiūrintį TV ar atsivertusį spaudą, ir plojantį, kai pamato reklamą.
Kaip ir kalbėjau ankščiau, kinas sukelia emocijas, o reklamdavys su savo produktu gali prisišlieti prie to ir tapti tos emocijos dalimi. Visi plūsta į „AVATARĄ“ – prieš filmą pamato reklamą, ji tampa bendru emociniu užtaisu, kuris įsiskverbia į žmogaus sąmonę. Tai veikia :) Atsakant į kitą klausimą, kokia ji turi būti – ji turi būti neerzinančiai įpinta į kino kontekstą, kad žmogus nepajaustų jos, bet gautų emocinį užtaisą.
- „Efektyvi komunikacija pačiame filme“ – kas tai, ir ar stengiamasi, jog ji liktų lengvai nepastebima?
- Daug jau kalbėjau apie tai prieš tai atsakinėdamas į klausimus. Tai paslėpta arba atvirai rodoma reklama pačiame filme. Aš visada seku naujų filmų duomenis, kiek ten yra parduota reklamos -nustebsite, kad kai kuriais atvejais tai būna 10 -15 stiprių prekinių ženklų. Žmonės tų ženklų atrodo ir nepastebi, bet jie įsiskverbia į pasamonę. Žiūrėjote „Transformerius“, ar matėte tai? :) Kai kurias atvejais reklamą bandoma užmaskuoti, kai kurias atvejais ją specialiai išryškina, priklauso nuo režisieriaus sprendimo, kad nesugadintų filmo ir kuo įtikimiau paveiktų žiūrovą. Pačiam kinui mokami dideli pinigai už tai, bet tokia reklama emociškai pasiekiamas viso pasaulio žiūrovas.
Tas pats legendinis Davidas Lynchas gali atsakyti, kas yra efektyvi komunikacija kine savo dviem garsiais pasisakymais:
Manau, tai labai iškalbinga :)
- Trumpai, kokius sėkmingus lietuviškų reklaminių kampanijų kine pavyzdžius pristatysite seminare? Kokie jų pranašumai?
- Jų buvo nemažai, turėjome puikią integruotą į socialinį klipą „Sony Ericsson“ kompaniją, visada gerai suskamba telekomunikacijų reklamos, šiuo metu „Opel“ turi stiprų klipą, susijusį su užuominom apie kino filmą „Oušeno tryliktukas“. Man pačiam įdomiausia buvo interaktyvi „iPod“ reklama, kai salėje susėdus žiūrovams pradėjus eiti reklamos blokui staiga – baltas ekranas – atsistoja vienas „slaptas žiūrovas“ ir garsiai dainuodamas išeina – žmonės pasimetę – tada ekrane reklama su tekstu „Jis išėjo, nes jam svarbiausia muzika, jis išėjo klausydamas naujausią „iPod“. Žmonės plodavo :)
Pasauliniai socialiniai tyrimai rodo, kad socialinė lygybė - vienas svarbiausių veiksnių bendram visuomenės laimingumo lygiui. Ir net ne taip svarbu, ar beveik visi žmonės šalyje pasiturintys, ar beveik visi skursta, svarbiausia, kad socialinių rodiklių skirtumai - pajamos ir išsilavinimas - tarp skirtingų visuomenės sluoksnių būtų kuo mažesni. Tuomet ir neturtingieji nesijaučia tokie nuskriausti. O laimingumo jausmas turi įtaką gebėjimui spręsti problemas ir norui tai daryti apskritai. Todėl svarbu, ar sunkmečiu Lietuvoje socialinė nelygybė gilėjo, ar mažėjo, ir ką politikai daro tam, kad skirtumai tarp socialinių grupių būtų kuo mažesni.
„Balsas.lt savaitei” apie tai pasakojo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas, „Sodros” tarybos patarėjas, buvęs socialinės apsaugos ministras ir ilgametis socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Teodoras Medaiskis.
Kurlink krypstame
− Jūsų nuomone, socialiniai skirtumai Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo ar mažėjo?
Dar trūksta rimtų pastarojo meto tyrimų, tačiau spėju, kad ekonomikos augimo laikotarpiu pajamų nelygybė greičiau didėjo, nei mažėjo. Apskritai per nepriklausomybės dvidešimtmetį dėl liberalios politikos Lietuvoje susiformavo visuomenė, kurioje gyventojų pajamų nelygybė didesnė už Europos Sąjungos (ES) vidurkį.
− Kokius galima minėti valdžios žingsnius ir prioritetus mažinant socialinę nelygybę?
− Nuosmukis privertė žengti žingsnius, mažinančius pajamų nelygybę. Didesnius atlyginimus gaunantys viešojo sektoriaus darbuotojai nukentėjo labiau. Dabartinis pensijų mažinimas buvo ryškiai progresyvinis – didesnes pajamas gaunantys pensininkai neteko kur kas daugiau negu gaunantys mažas. Be to, daug kalbama, bet mažai daroma dėl progresyvinių, nekilnojamojo turto mokesčių ir t. t.
Socialinės nelygybės problemos nenorėčiau suvesti vien į pajamas ir pinigus. Lietuvoje, manyčiau, pernelyg gajus vadinamųjų naujųjų lietuvių mentalitetas – sunkiai slepiama panieka mažiau pasiekusiesiems, ignoruojamas viešasis interesas, menka socialinė kultūra ir panašiai.
Dėl tokių nuostatų šalyje per didelė šešėlinės ekonomikos dalis ir per menkas viešojo sektoriaus finansavimas. Nors mokesčių tarifai atrodo nemaži, pavyzdžiui, socialinei apsaugai tenka perpus mažiau lėšų, palyginti su bendruoju vidaus produktu, negu ES vidurkis. Todėl socialinės nelygybės įveikimo problema yra pirmiausia tam tikro mentaliteto įveikimo problema, o tik paskui teisingesnio apmokestinimo ir teisingesnio paskirstymo problema.
Skurdo rodiklis
− Ar Lietuvoje, augant kainoms ir mažėjant pajamoms, neturėtų būti mažesnis skurdo ribos rodiklis? Kada jis paskutinį kartą keistas?
− Skurdas šiuo metu vertinamas pagal vadinamąją skurdo rizikos ribą, kurią visos ES šalys skaičiuoja pagal vienodą Eurostato metodiką. Ši riba apskaičiuojama pagal namų ūkių pajamų medianą (pajamų dydį, kuris visus namų ūkių tyrime dalyvaujančius gyventojus padalija pusiau: pusė gauna didesnes už medianą pajamas, kita pusė – mažesnes). 60 procentų šios medianos ir yra skurdo rizikos riba.
Kadangi 2009 metais žmonių pajamos mažėjo, tai tikriausiai ir skurdo rizikos riba bus mažesnė. Gali būti, kad skurdo rizikos lygis netgi sumažės (nors faktiškai gyvenimas daugumai tik pablogėjo). Mat skurdo rizikos lygis labiau matuoja pajamų nelygybę, o ne skurdą. Šalyje, kur pajamos maždaug vienodos, nors ir nedidelės, skurdo rizikos lygis bus neaukštas, nors tos valstybės turtingiausieji gyventų prasčiau už kitos labai turtingos šalies vargšus.
Pasitikėjimas garuoja kasdien
− Ar nuo žmonių nusiteikimo taip pat priklauso, kada šalies ekonomika išbris iš krizės?
− Taip, ekonomika labai jautri lūkesčiams. 2008 metų pabaigoje naujosios valdžios suformuoti neigiami lūkesčiai tik pagilino ūkio nuosmukį ir nemažai kainavo šaliai. Todėl pozityvių lūkesčių formavimas – svarbus atsigavimo veiksnys. Galima, aišku, abejoti, ar dabartinė valdžia pajėgs tokius juos formuoti, nes yra netekusi bent dalies žmonių pasitikėjimo.
TIK FAKTAI
2008 metais Lietuvoje medianos riba buvo 720 litų.
20 proc. Lietuvos žmonių gavo mažesnes už šį dydį pajamas. Ankstesniais metais skurdo rizikos riba sparčiai augo.
2010 metų vasario 11 dieną Vilniuje, „Crowne Plaza Vilnius“ seminare „Integruok! Rinkodaros komunikacija 2010“, pranešimą skaitys „M-1“ radijo stočių grupės savireklamos vadovas Saulius Zakarka ir pardavimų direktorė Jolita Pranckevičienė. „Balsas.lt savaitei“ jie papasakojo apie reklamos radijuje specifiką ir šiandienos padėtį.
- Kuo išskirtinė reklama radijuje lyginant su reklama televizijoje ir spaudoje?
- Reklama radijuje yra išskirtinė tuo, kad ji skamba čia ir dabar, ji „gyva“ ir nereikalauja papildomo klausytojų laiko. Klausytojai pasiekiami visur – namuose, automobilyje, darbe, parduotuvėje, leidžiant laisvalaikį. Radijas yra ir kultūros, žmogaus gyvenimo stiliaus dalis. O kur dar tuo pačiu skirtingos reklamos formos, emocijos… Reklama radijuje – tikrai išskirtinė, ji retai nusibosta, klausytojai atsakinėdami tiesioginio eterio metu į viktorinos klausimus reklamuoja produktą, .t.y reklama kuriama klausytojo lūpomis.
- Kokios jos stipriosios pusės?
- Reklama radijuje gali pasiekti labai įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingose vietovėse gyvenančią auditoriją. Būtent todėl radijo reklama pasižymi aukštu tikslinės auditorijos pasiekimo lygiu (pasiekiama net labai siaurai apibrėžta rinkos dalis).
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad radijas pasiekiamas bet kuriuo paros metu (nuo ryto iki vakaro) ir į įvykius reaguoja labai greitai, taigi greitai gali ištransliuoti ir žinutę, kurią užsakovas nori pateikti potencialiam vartotojui ar pirkėjui. Sukurti ir pagaminti kokybišką, patrauklų radijo garso klipą ar kitos formos radijo reklamą kainuoja kelis kartus pigiau ir kampaniją pradėti įmanoma gerokai greičiau nei nufilmuoti vaizdo klipą televizijai ar paruošti maketą spaudai. Radijas „gyvas“ – jis ne tik kalba, tačiau ir bendrauja su klausytoju. Be to, radijo laidų vedėjų pateikiama reklaminė informacija dažniau vertinama kaip patikima ir vertinga.
- Kokios yra reklamos radijuje formos, be įprastų reklaminių audioklipų?
- Ir reklaminis audioklipas gali būti neįprastas, įdomus ir atkreipiantis dėmesį, o dar svarbiau – parduodantis. Tačiau tam būtina originali idėja ir profesionalus, kūrybiškas jos įgyvendinimas. O pati geriausia reklama skamba kaip radijo stoties programa. Radijo laidų vedėjai apie vieną ar kitą produktą gali pateikti gerokai daugiau ir išsamesnės informacijos, paaiškinti produkto privalumus, nupasakoti išskirtines savybes ir pan. Ir tai gali vykti pačia įvairiausia forma – žaidimai, konkursai, interaktyvios akcijos, radijo savireklamos kampanijos metu, programų rėmimų metu, specialiai tam sukurtų rubrikų metu. Beje, Lietuvoje nepelnytai jau kuris laikas primirštos dainuojamosios reklamos.
- Ar reklamos srityje radijuje naujų formų ieškoti lengviau, ar sudėtingiau nei kitose žiniasklaidos priemonėse?
- Manau, kad pačios naujų formų galimybės yra skirtingos dėl radijo specifikos, todėl visai kitaip vyksta ir jų paieška. Tačiau šiandien radijas tikrai neapsiriboja tik garsu. Be to ir komunikacijos ryšys yra abipusis, klausytojas yra aktyvus, reaguojantis. Naujos reklamos formos paprastai labai greitai sulaukia klausytojų reakcijos.
- Kodėl reklamos užsakovams verta rinktis ne vien įprastą minėtą reklamos formą?
- Paklauskite savęs, kokią reklamą paskutinį kartą girdėjote radijuje, kokia reklama jums labiausiai patiko, kokias laidas klausote radijuje, kodėl? Ir Jūs gretai rasite atsakymą patys į šį klausimą.
Mano nuomone, labiausiai verta rinktis šių dviejų reklamos formų derinį ir atlikti apgalvotą, kruopštų reklamos planavimą. Labai svarbu Užsakovui pirmiausiai tiksliai žinoti, kokį žmogų aš noriu pasiekti, ką aš jam noriu pasakyti, o toliau jau yra mūsų darbas, sukurti ir pasiūlyti geriausią variantą.
- Galbūt yra atlikti tyrimai ar apklausos, kaip radijo klausytojai reaguoja į reklamą? Ar juos ji erzina mažiau, nei reklama televizijoje, o galbūt labiau, ir dėl to reikia ieškoti vis naujų reklamos formų?
- Galime tik patvirtinti, kad reklama nepriverčia klausytojo išsijungti radijo. Turime konkrečių pavyzdžių, kuomet visą mėnesį labai intensyviai reklamavus keletą produktų ir su tuo susiejus visą radijo stoties programą, būtent tą mėnesį radijo stoties reitingai buvo patys didžiausi.
- Kokie reklamos projektai Jums yra smagiausi, labiausiai įsiminę?
- Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti mūsų klausytojai. Mums, kasdien kuriantiems radijo reklamą, kiekviena iš jų turi savo žavesį, istoriją. Manau ir klausytojams, smagiausia netikėtumas, laukimas kasdien tęsinio.
Pjesės autorė Aneta Anra neieško būdų, kaip „pigiai” patraukti būsimų spektaklio „Bestija žydromis akimis” žiūrovų smasumą. „Pasirinkau temą apie teatralus - aktorius, kritikus ir kitus - dėl to, kad po pirmojo mano kūrinio „Katinas Temzėje” pastatymo kitomis akimis pažiūrėjau į teatrą. Kelios minutės po premjeros pamačiau scenoje dekoracijas išardančius darbininkus, ir netoliese - vienišus, mintyse paskendusius aktorius. Mane tas jausmas tiesiog nusmelkė. Tas aktoriaus darbo efemeriškumas… Vieną minutę jis yra Hamletas ar Otelas, kitą - jis išeina į gatvę, kur žmonės kasdieniškai geria kavą, vaikštinėja… Žiūrovai išėjo, jų nebėra. Kaip aktorius tuomet jaučiasi?”, - mąsto pjesės autorė, nepalikdama vietos klausimams apie galimas banalias tematikos interpretacijas pagal populiarią nuomonę, jog teatralai labai linksmai gyvena ir turi bent pustuzinį meilužių.
Valstybiniame jaunimo teatre sausio 22, 23 dienomis 18 valandą vyks spektaklio „Bestija žydromis akimis“ premjera. „Daugiau nei dešimtmetį teatruose dirbate scenografu. Kodėl režisuojate jau antrą, po „Katino Temzėje“, spektaklį“, - premjeros proga surengtoje spaudos konferencijoje nuskambėjo klausimas spektaklio režisieriui Gintarui Makarevičiui. Klausimas, tiesa, buvo išreikštas subtiliau, nei pacitavau. „Aš nesiveržiu režisuoti. Bet man tai įdomu“, - atsakė G. Makarevičius taip, kaip ir pacitavau.
Pjesės autorė ir spektaklio režisierius vienbalsiai sutarė, kad pjesės personažai – Aktorius (vaid. Andrius Bialobžeskis), Mūza (vaid. Aušra Pukelytė), Kritikas (Aleksas Kazanavičius), Draugas (Sergejus Ivanovas) – iš esmės kurti konkretiems aktoriams. A. Anra akcentavo, kad ypatingai pasitikėjo aktoriais, dėl to negailėjo iš jos pjesės mėtomų teksto gabalėlių. G. Makarevičius santūriai priminė, kad šiokių tokių piktumų dėl to vis tik buvo. Tačiau abu sutarė, kad galutiniu rezultatu patenkinta visa kūrybinė grupė. „Nors A. Bialobževskis turėjo pastabų tekstui apskritai, bet dėl Aktoriaus jausmų, būsenų, potyrių, mes sutarėme. Atspėjau viską, ką aktoriai išgyvena“, – teatralų vidinį pasaulį pažinusi džiaugėsi A. Anra.
Spektaklyje yra gana svarbus menamas bitininko vaidmuo–simbolis. Tiksliau tariant, jis darosi svarbus palaipsniui, kol net vienas iš spektaklio personažų persiima jo simbolika. „Bitininkas moka bičių spiečių ne tik suvaldyti, padaryti jame tvarką, bet iš to gauti nuostabų produktą. Tai man siejasi su minčių sutvarkymu. Be to, scenografijoje naudojamos šakos iš vieno seno, apleisto sodo. Prieš kiek laiko pamačiau tą sodą, ir mintys apie jį man vis neišdilo iš galvos. Taip spektaklyje atsirado bitininko, vaikščiojančio tame sode, video. Bitininko iš smilkytuvo pumpuojami dūmai – taip pat spektaklio ir aktoriaus kuriamo darbo laikinumo simbolis“, – pasakojo režisierius-scenografas.
G. Makarevičiaus teigimu, spektaklyje vaizdo instaliacijos užima antraeilį vaidmenį, į juos nėra perkeliamas spektaklio siužetas. „Jos – lyg dekoracijų papildymas“, – sakė režisierius. Užtat kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio kurtos muzikos turėtų nepritrūkti – net aktoriai uždainuos.
Paklausti apie pavadinimą – „Bestija žydromis akimis“ – spektaklio kūrėjai atrodė neapsiprendžiantys, ar kurti intrigą būsimiems žiūrovams nutylint jo prasmę, ar intriguoti ją atskleidžiant, ar didžiausioji intriga – pavadinimo prasmės nebuvimas (juokaujant, žinoma). „Bestijos… teatre… Ką reiškia tos žydros akys? Kiekvienas sau atsakys po spektaklio. Beje, mano draugė paklausė, ar žodžio „bestija“ nekildinu iš angliško žodžio „best“. Taip nuo to klausimo ir svarstome – ar čia teatro bestijos, ar teatro „the best“ – geriausieji“, - mintijo A. Anra. O spaudos konferencijoje dalyvavę žurnalistai pernelyg ir nespaudė spektaklio kūrėjų atsakyti – ateisime į premjerą, pamatysime, ir nuspręsime – bestijos, ar „the best“. Ir neatėjusiesiems parašysime.
Lietuvoje daugėja sunkiai besiverčiančių žmonių. Laimė, daugėja ir norinčiųjų jiems padėti. Krizė dar ne visiems sujaukė protus.
Baimės įtaka biudžetui
Premjeras Andrius Kubilius pensijų ir kitų išmokų mažinimo proga lietuviams išaiškino dieviškąjį gyvenimo ir mirties dėsnį: „Vieni gimsta, kiti miršta - tai Dievo dėsnis.” Tautiečiai nušvito ilgai brandintu supratimu: tikėtis realaus pagerėjimo artimiausiu metu neverta dėl objektyvių ekonominių priežasčių, o dvasinio pagerėjimo - dėl subjektyvių. Moralinio klimato mūsų politikai, pripažinkime, savo kalbomis ir veiksmais pernai tikrai nesistengė gerinti.
Kad jau sunkmetis, tai atidėkime dvasinius dalykus - tiek jau to. Kalbėkime apie pinigus, ypač pinigus, kurie virsta mokesčiais. Kuo svarbus tas pensijos laukiantis senukas ar senutė? Tuo, kad tik tas žmogus, kuris nesijaudins dėl savo skurstančios motinos ir tėvo, neįgalinčių susidėti dantų protezų, visą dieną žiūrinčių pro langą, nes negali leisti sau ničnieko, kas kainuoja, nebijos pasenti savo šalyje ir dirbs jai nuoširdžiai. Ir nuoširdžiai mokės mokesčius, kurie senatvėje jam sukurs oraus gyvenimo sąlygas.
Skurdo ir žmogiškumo ribos
Galbūt nebijojimas sulaukti senatvės savo tėvynėje yra tik vienas iš daugybės siektinų dalykų, kurie galėtų sulaikyti žmones Lietuvoje, bet jis labai svarbus.
Širdis sunegaluoja prisiminus, kaip valdžios atstovai su dideliu pasididžiavimu pranešdavo, kad prie pensijos pridūrė kelis litus. Sunku įsivaizduoti, kad senukas ar senutė vietoj trijų šimtų litų gavę tris šimtus penkis lengviau atsikvėptų ir kramsnodami mirkytą duonos plutą pasakytų: „O vis dėlto ne veltui visą gyvenimą tėvynei dirbau.”
Organizacijos „Maisto bankas” atstovai pastebėjo, kad sunkmetis solidarizavo visuomenę - nepaisydami ekonominės krizės ir gripo pandemijos, pernai žmonės vargstantiesiems paaukojo daugiau maisto nei užpernai. „Maisto banko” akcijos metu 38 miestuose 253 parduotuvėse apsilankę piliečiai skurstantiesiems nupirko ir paaukojo maisto už 830 tūkst. litų. Tai 90 tūkst. litų daugiau nei surinkta 2008 metų rudenį.
Maltos ordino su LNK televizija surengta akcija „Padovanok lėkštę sriubos” ketvirtus metus iš eilės kvietė padėti seniems, nuskurdusiems ir vienišiems žmonėms. Ordinas globoja ir sriubos kasdien atveža pusei tūkstančio senelių, o vienišų ir skurstančių senų žmonių Lietuvoje yra apie 700 tūkst. Net trečdalis jų gyvena žemiau skurdo ribos.
Vyksta ir kitos panašios didesnio ir mažesnio masto iniciatyvos. Pavyzdžiui, vienas sostinės restoranas paskelbė žiemos švenčių savaitę vaišinsiantis alkstančiuosius.
Susikimbame už rankų
Atrodytų, tai reiškia, kad šalis nugrimzdo į visišką skurdą, kai tik labiau pasiturinčių piliečių geranoriškumas gali išgelbėti. Nedarbas iš tiesų apėmęs didžiulę dalį Lietuvos. Turbūt žmones paskatino dar labiau atsisukti vieniems į kitus būtent ta maniera, kuria socialiai abejingi politikai kalbėjo apie problemas ir jų sprendimo būdus.
Gauname per skruostą nuo politikų, tvirčiau susikimbame už rankų tarpusavyje - mes, paprasti žmonės. Nėra tokios ekonominės krizės, kuriai turėtume atsakyti moraline krize.
Tikėkimės, tai tęsis ilgiau negu jau pasibaigęs šventinis laikotarpis. Dar tikėkime, kad valdžiažmogiai nenuspręs, jog aukodami vieni kitiems mes ir taip puikiai galime pragyventi, tad dėl skurstančiųjų bei apleistų senų žmonių jiems nėra ko kvaršinti „Dievo dėsniais” užimtų galvų.
Ar sunkmečiu įmonės grįžta prie konservatyvaus bendravimo, ar ieško dar drąsesnių sprendimų?
2010 metų vasario 11 dieną Vilniuje, „Crowne Plaza Vilnius” seminare „Integruok! Rinkodaros komunikacija 2010″, pranešimą skaitys „Lietuvos draudimo” Strategijos, klientų ir marketingo departamento direktorė Aurelija Kazlauskienė. „Balsas.lt savaitė” A. Kazlauskienės klausė, kokios yra šiuolaikinės komunikacijos tendencijos.
- Anksčiau ir šmaikštesnio žodžio įterpimas laiške klientui buvo laikomas išskirtiniu komunikacijos bruožu. Kas dabar laikoma netradicine komunikacija?
- Kalbant komunikacijos specialistų kalba, tradicinės komunikacijos kanalai yra televizija, radijas, spauda ir internetas, o visa kita galima traktuoti kaip netradicinės komunikacijos priemones. Arba galima sakyti, kad netradicinė komunikacija yra tokia, kai žmogus pamato reklamą ten, kur nesitikėjo jos rasti. Pavyzdžiui, ant prekybos centrų vežimėlių rankenų, liftų ir panašiai. Antra vertus, gyvename taip greitai besikeičiame pasaulyje, jog tai, kas vakar buvo naujovė, šiandien gali atrodyti norma.
Kai dirbi ir galvoji apie klientą, suvoki jo poreikius bei lūkesčius, negalvoji apie skirstymą. Tiesiog stengiesi, ieškai įvairių būdų, kaip pasiekti tą vienintelį, išskirtinį klientą. Šiuo metu svarbiausias tikslas - kaip efektyviau pasiekti tikslinį segmentą ir nesvarbu, kokį kanalą ar kokią komunikacijos formą pasirinksi.
Naujos idėjos slypi visur - kaimynai, draugai, internetas, gamta. Manau, kad visi komunikacijos specialistai turi būti kaip maži vaikai - į pasaulį žvelgti didelėmis, smalsiomis akimis, štampais bei standartais neužkrauta sąmone - tada ir gimsta idėjos, naujos komunikacijos formos.
- Kokia dalimi šiais laikais komunikaciją sudaro netradicinė ir tradicinė?
Kalbant konkrečiai apie „Lietuvos draudimo” komunikaciją, didžioji dalis - apie 80 proc. - komunikacijos yra tradicinė. Pagrindinė priežastis - draudimas yra labai konservatyvus produktas ir išdraustumas yra labai mažas. Taigi, kuriant poreikį efektyviausia yra naudoti tradicinę komunikaciją. Vis dar galima rasti tikslines grupes su vienodais poreikiais, bruožais, be įmantraus segmentavimo. Tada, kai rinka bus persisotinusi, laimės tie, kurie naudos sofistikuotus produktus kartu ir išskirtiniams segmentams skirtingas komunikacijos formas.
- Kokia šiuo metu yra efektyvesnė? Gal dabar linkstama prie konservatyvesnio bendravimo? Ar nemažėja netradicinės komunikacijos efektyvumas?
Manau, kad vertinti, kuri yra efektyvesnė, nėra tikslinga. Pirma - tai priklauso nuo produkto, antra - esu įsitikinusi, kad, nepriklausomai nuo to, kokią formą pasirinksi, efektyviausia bus integruota komunikacija. Taip pat galėčiau atsakyti ir į antrą bei trečią klausimo dalis - kai galvoji, ką darai, dėl ko darai ir ko sieki - tada ir pasirenki komunikacijos metodus. Svarbiausia - komunikacijos kompleksiškumas, adekvačios priemonės siekiant tikslų, o kanalai jau priklauso nuo kliento, kuris bet kokioje komunikacijoje turi būti centrinė ašis.
- Sunkmečiu įmonės daugiau ar mažiau dėmesio ir lėšų skiria vidinei bei išoriniai komunikacijai? Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti?
Kiekviena save ir savo darbuotojus gerbianti įmonė privalo skirti pastovų dėmesį vidinei bei išorinei komunikacijai. Ypatingai tai aktualu paslaugas parduodančioms bendrovėms - juk norint, kad darbuotojai parduotų paslaugas klientui, pirma turi „parduoti” darbuotojams. Taip pat labai svarbu, kad komunikacija darbuotojams ir išoriniams klientams nesiskirtų - žmonės kalbasi tarpusavyje, tad naujienos sklinda greičiau nei gali įsivaizduoti, ir jei nebūsi atviras nors su viena suinteresuota puse, gali greitai iš mažo lietaus sulaukti didelės liūties.
Jei kalbėsime atskirai apie vidinę komunikaciją, tai - nepriklausomai nuo to, koks laikmetis - darbuotojai privalo žinoti, kas vyksta įmonėje, kokia jos kryptis, kokie jų laukia pokyčiai, kaip ir kuo gyvena kolegos gretimame kabinete ar kitame mieste. „Lietuvos draudimas” didelį dėmesį skiria vidinei komunikacijai - tai ne tik padeda greitai ir efektyviai paskleisti informaciją „iš pirmų lūpų”, t.y. neiškreiptą, bet ir didina darbuotojų domėjimąsi įmone, jos procesais bei įsitraukimą į juos. Atvira ir pastovi komunikacija gerais laikas ypač padeda atėjus sunkmečiui - darbuotojai supranta, kodėl teko atsisakyti vienokių ar kitokių naudų, kodėl bendrovės valdyba turėjo priimti nepopuliarius sprendimus.
Tą patį galima pasakyti kalbant apie išorinę komunikaciją. Tik pastovi, nuosekli, kryptinga, o svarbiausia - atvira komunikacija duoda rezultatus. Pasitikėjimas įmone, jos parduodama produkcija, paslaugomis neatsiranda per vieną dieną, tai yra daug įdirbio reikalaujantis procesas. Taip pat svarbu atvirai, nesislepiant už skambių frazių pripažinti savo klaidas. Juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. O gerbdami savo partnerius, klientus, darbuotojus mes laikomės strategijos - jokių povandeninių srovių ir komunikacijos pamatas pagrįstas bendrovėje propaguojamomis vertybėmis. Tai - puikus aptarnavimas, iki galo atliktas darbas, išmintinga veikla, šaunios idėjos ir pozityvus nusiteikimas.
- Kaip sunkmetis paveikė viešųjų ryšių darbuotojų kasdienybę: ar su klientais lengviau, ar sudėtingiau „susikalbėti”? Ar teko reikšmingai keisti PR strategiją, planus ir komunikacijos priemones? Kokius tolesnius pokyčius šioje srityje matote?
Kaip jau minėjau, „Lietuvos draudimas” laikosi nuoseklios komunikacijos strategijos, tad teigti, jog viešųjų ryšių darbuotojų kasdienybė reikšmingai pakito, būtų netikslu. Gal labiau išskirčiau tai, kad teko peržiūrėti pačią komunikacijos strategiją - nuspręsti, kokias kryptis akcentuoti, kokias palikti ateičiai. Pavyzdžiui, kelerius metus „Lietuvos draudimo” komunikacijos ašis buvo modernumo linija, tuo tarpu sunkmečiu nusprendėme to neakcentuoti. Nors inovatoriški sprendimai yra mūsų bendrovės veiklos pagrindas, labiau pabrėžiame saugumą, patikimumą bei bendrovės socialinę atsakomybę prieš darbuotojus, bendruomenę ir aplinką.Kaip keisis komunikacinis tonas ateityje, daug priklausys tiek nuo ekonominės situacijos, tiek nuo klientų bei partnerių poreikių. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad ekspertiniai patarimai, kuriais vadovaujamasi priimant vienokius ar kitokius sprendimus, bus viena iš pagrindinių komunikacijos krypčių.
„Rubicon group” valdomos bendrovės „City Service” sandoriai atsidūrė ir teismų, ir vertybinių popierių rinką prižiūrinčių institucijų akiratyje.
Komisiją galima ignoruoti?
Pastatų priežiūros įmonių grupė „City Service” 2007 metų balandį laimėjo Vilniaus savivaldybei priklausiusios namų administravimo bendrovės „Lazdynų būstas” privatizavimo aukcioną, už 100 proc. akcijų pasiūliusi 7,5 mln. litų.
Tačiau Savivaldybės tarybos Privatizavimo komisija balsavo už tai, kad privatizavimo procesas būtų nutrauktas. Komisijos pirmininkas Arūnas Štaras atsisakė pasirašyti sutartį, įžvelgęs galimą viešojo intereso pažeidimą. 2007 metų gruodį „City Service” kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė pripažinti komisijos sprendimą negaliojančiu.
A. Štarui atsisakius pasirašyti sutartį, sandorį 2008 metų rugsėjį užbaigė tuometis Vilniaus meras Juozas Imbrasas. A. Štaras kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir prašė „apginti viešąjį interesą bei padėti sugrąžinti savivaldybei iš jos nusavintą keliolikos milijonų litų vertės turtą”.
J. Imbrasas gynėsi, kad sprendimą privatizuoti „Lazdynų būstą” priėmė ankstesnės kadencijos Taryba, vadovaujama Artūro Zuoko, o J. Imbraso tik užbaigė procedūrą.
2008 metų vasarį A. Štaras pasitraukė iš Vilniaus savivaldybės Privatizavimo komisijos pirmininko pareigų, negalėdamas taikstytis su sprendimų ignoravimu.
2008 metų vasario 15 dieną Vilniaus apygardos teismas patvirtino savivaldybės ir „City Service” taikos sutartį. 2008-ųjų kovą bendrovė „Lazdynų būstas” galutinai prijungta prie „CityService”.
Prokuroras rankų nenuleido
Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas užginčijo Vilniaus apygardos teismo sprendimą, gavęs informaciją apie taikos sutartį iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 metų vasario 19 dieną bylą vėl perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Pastarasis 2009-ųjų spalio 6-ąją nutarė sprendimo dėl taikos sutarties nekeisti.
2010 metų sausio 7 dieną, prokuratūrai vėl kreipusis į Apeliacinį teismą, šis patvirtino prašymą bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimus, palaiminusius taikos sutartį. Byla pirmosios instancijos teisme bus nagrinėjama iš naujo. Prokuratūros tvirtinimu, taikos sutarties sąlygos pažeidė viešąjį interesą.
Tirs ir kitą abejotiną sandorį
Neskaidrumu pakvipo ir kitas, 55 mln. litų vertės, „City Service” sandoris. Bendrovė iš ją kontroliuojančiojo akcininko „Rubicon group” nupirko šiukšlių išvežimo įmonę „Ecoservice”.
Investuotojų asociacijos teigimu, šis sandoris nėra patrauklus smulkiesiems akcininkams, nes „Ecoservice” perkama santykinai brangiai.
Įtarimų asociacijai kelia tai, kad, neoficialiais duomenimis, „Ecoservice” buvo parduodama nuo 2008 metų pavasario, o pardavimo patarėju buvo pasamdytas „Swedbank”, kuris dabar organizuoja ir naujos „City Service” akcijų emisijos platinimą. Taip pat asociacija sieks aiškumo, ar „City Service” bent domėjosi, kokia kaina parduodamos kitos šiukšlių išvežimo įmonės Lietuvoje. Pagal Investuotojų asociacijos turimus duomenis, 2007 metais „Ecoservice” veiklos nuostoliai siekė 5 mln. litų, 2008-ųjų veiklos pelnas buvo tik 242 tūkst. litų, o 2009 metų prognozė - jau beveik 5 mln. litų pelno.
Vertybinių popierių komisijos prašoma ištirti, ar „City Service” nemanipuliavo rinka neatskleisdama informacijos apie planuojamą sandorį ir ar tinkamai atskleidė informaciją apie esminius įvykius.
TIK FAKTAI
Generalinio prokuroro teigimu, sandorį dėl pardavimo tvirtinęs teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nebuvo suteiktas Privatizavimo komisijos privatizavimo sandorio leidimas. Be jo sutarties tarp „City Servise” ir Vilniaus savivaldybės sudarymas esą yra neteisėtas.
Taip pat, generalinio prokuroro teigimu, turėjo būti įvertinta 2 ha žemės sklypo, esančio sostinės Parodų g., ar jo dalies vertė. Tai nebuvo padaryta, o šio nekilnojamojo turto vertė yra gerokai didesnė nei suma, gauta už parduotas „Lazdynų būsto” akcijas.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2008 metų liepą paskelbė, kad advokatas Jovitas Elzbergas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 20 straipsnio nuostatas, draudžiančias vienus metus atstovauti fiziniams ir juridiniams asmenims toje įstaigoje, kurioje jis pastaruosius metus dirbo. Pasak Komisijos pranešimo, nustojęs eiti pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje, advokatas J. Elzbergas atstovavo bendrovės „City Service” interesams savivaldybėje, t. y. dalyvavo Privatizavimo komisijos posėdyje, inicijavo susitikimus su savivaldybės politikais ir tarnautojais, sprendžiant klausimus dėl bendrovės „Lazdynų būstas” privatizavimo sutarties pasirašymo aplinkybių.
Atsistatydinus A. Štarui, Privatizavimo komisijos pirmininku tapo politinės organizacijos Lietuvos rusų sąjunga steigėjas, Rusijos tėvynainių užsienyje gynimo centro „Maskva-Rossijane” Koordinacinės tarybos narys Sergejus Dmitrijevas.
Vertybinių popierių komisija pradėjo tyrimą dėl „Ecoservice” įsigijimo sandorio ir paprašė „City Service” pateikti papildomos informacijos. Tyrimą planuojama baigti per 1-2 mėnesius.
JAV Prezidentas Barackas Obama stengsis sugrąžinti 120 mlrd. JAV dolerių mokesčių mokėtojų lėšų. Tiek JAV vyriausybė išleido gelbėdama finansų sistemą po krizės. Tikriausiai tai bus padaryta keliant mokesčius dideliems bankams. Prezidento administracija žada netrukus atskleisti konkretesnes šio plano detales.
Pagrindinė idėja yra sukurti mokestį, padėsiantį sumažinti JAV biudžeto deficitą, kuris dabar yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šis mokestis taip pat turėtų atgrasyti bankus nuo pernelyg rizikingo elgesio, koks lėmė finansų griūtį 2008-aisiais. Be to, B. Obama teigia, kad krizės metu ekonomika, o taip pat ir finansų įmonės, nuo žlugimo buvo saugoma iš mokesčių mokėtojų kišenės. Todėl esą būtų sąžininga, jeigu atsigavęs finansų sektorius dabar solidarizuotųsi ir padėtų bendrai ekonomikai.
Bankai lobo, gyventojai skurdo
Šis B. Obamos sumanymas turi ir politinį tikslą. Bankai, krizės metu maitinti mokesčių mokėtojų lėšomis, vėliau fiksavo didelius pelnus ir išsimokėjo premijas darbuotojams. O daugybė mokesčių mokėtojų kaip buvo, taip ir liko bedarbiai. Dėl tokios padėties JAV pastaruoju metu kyla didelis gyventojų nepasitenkinimas, į kurį nereaguoti valdžiai gali būti pražūtinga.
Bankų lobistai kategoriškai nesutinka su tokiais valdžios planais. Jų teigimu, bankai visiškai atsiskaitė už iš vyriausybės gautą paramą, skirtą kovai su krizės padariniais.
Į Italijos bei kitų šalių gana sėkmingą mokesčių amnestijos taikymo praktiką reagavo Lietuvos politikai, siūlydami perimti šią patirtį.
Pasak Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno Vytauto Gapšio, mokesčių amnestija yra trumpalaikė galimybė tam tikrai mokesčių mokėtojų grupei mokėti nustatytą mokestį mainais į atleidimą nuo atsakomybės už vengimą mokėti mokesčius. Trumpuoju laikotarpiu dėl amnestijos padidėja biudžeto pajamos. Susiaurėja asmenų, kuriuos reikia tikrinti, sąrašas, sumažėja mokesčių administravimo išlaidos. Taip pat esą sumažėja šešėlinė ekonomika, todėl galima tikėtis, kad biudžeto pajamos augs ir ilguoju laikotarpiu.
V. Gapšys siūlo apsvarstyti galimybę pritaikyti Lietuvoje mokesčių amnestiją. Seimo nario žiniomis, šis valstybės iždo papildymo būdas populiarėja daugelyje Europos šalių.
„Vienareikšmio šio pasiūlymo vertinimo, žinoma, nebus - tai natūralu. Tai kontroversiškas dalykas, ir visose šalyse, kur priimta mokesčių amnestija - Italijoje, Kipre, Olandijoje, JAV, Rusijoje - buvo daug diskutuojama. Tačiau visose šalyse ši praktika pasiteisino. Mokesčių amnestija grąžintų nemažus pinigus į Lietuvą, padidintų įplaukas į šalies biudžetą. Sumažėtų teisėsaugos institucijų ir mokesčių administratorių darbo krūvis. Didžiausios diskusijos gali kilti nebent dėl galimybės piktnaudžiauti amnestija dėl neteisėtai uždirbtų pinigų, bet tam reikia sukurti apsauginį mechanizmą. Jį kuria visos mokesčių amnestiją praktikuojančios valstybės”, - aiškino V. Gapšys.
Nors ir nedidelė dalis nuslėptų pajamų, į biudžetą grįžta milijardai
Nuo mokesčių amnestijos paskelbimo 2009 metų spalį iki gruodžio vidurio italai deklaravo virš 80 mlrd. eurų (apie 114 mlrd. JAV dolerių).
Siekdama susigrąžinti kuo daugiau užsienyje neteisėtai laikomų lėšų, Italijos vyriausybė mokėjimo terminą pratęsė iki 2010 metų balandžio.
Šis mokesčių amnestijos planas Italijoje yra trečias per pastaruosius aštuonerius metus. Pagal jį žmonės, grąžinantys lėšas į Italiją, turi sumokėti 5 proc. baudos nuo neteisėtai į užsienį pervestų lėšų ir neprivalo deklaruoti, kaip uždirbo šiuos pinigus. Pasinaudojantieji pratęstuoju terminu turės mokėti 6 proc. Terminas pratęstas sulaukus netikėtai didelio norinčiųjų gražinti lėšas skaičiaus. Po 2010-ųjų balandžio bauda padidės iki 7 proc.
Daugelis pasinaudojančiųjų mokesčių amnestija nori taip apsaugoti šeimos ar įmonės turtą, kuris neteisėto lėšų nutekinimo išaiškinimo atveju būtų areštuotas. Italijos centrinio banko skaičiavimais, šalies gyventojai turi apie 500 mlrd. eurų nedeklaruotų pajamų, neteisėtai laikomų užsienyje tam, kad būtų išvengta mokesčių mokėjimo.
Lietuvoje mažėjant laisvų darbo vietų ir daugėjant bedarbių, dairomasi į užsienio darbo rinką. Į keblią padėtį savo šalyje patekęs tautietis dažnai praranda paskutinius pinigus dėl galimybės dirbti užsienyje ir lieka nieko nepešęs. Tokia padėtis nuo šių metų gruodžio pabaigos keičiasi.
Pinigų už viltį nebeims
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba gruodį pranešė, kad į ją kreipėsi vis daugiau vartotojų, kurie skundėsi įdarbinimo užsienyje tarpininkavimu užsiimančių įmonių veikla. Daugiausia besikreipiančiųjų į tarnybą pyksta, kad skelbimuose, reklamuojančiuose įdarbinimo paslaugas, žadama įdarbinti.
Lietuvoje mažėjant laisvų darbo vietų ir daugėjant bedarbių, dairomasi į užsienio darbo rinką. Į keblią padėtį savo šalyje patekęs tautietis dažnai praranda paskutinius pinigus dėl galimybės dirbti užsienyje ir lieka nieko nepešęs. Tokia padėtis nuo šių metų gruodžio pabaigos keičiasi.
Tačiau vartotojui nuvykus pas paslaugos teikėją, jam pasiūloma pasirašyti sutartį, pagal kurią paslaugos teikėjas įsipareigoja tik suteikti bendro pobūdžio informaciją apie užsienio šalyje esamas laisvas darbo vietas, bet neįsipareigoja įdarbinti. Pagal tokią sutartį vartotojai gali patirti įvairių išlaidų, tačiau neturi jokių garantijų, kad bus surastas jiems pažadėtas darbas.
Seimas priėmė Darbo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kurios numato, kad tarpininkavimo įdarbinant veikla užsiimančios agentūros negalės imti užmokesčio iš darbo ieškančio asmens. Mokestis bus imamas iš darbdavio.
Atsisakyta ir Lietuvos piliečių įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veiklos licencijavimo. Užteks, kad įmonės steigimo dokumentuose būtų nurodytas veiklos tikslas - tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikimas. Taip pat nustatyta, kad privačios įdarbinimo agentūros privalo teikti Lietuvos darbo biržai informaciją apie savo statusą ir veiklą, fiziniams asmenims suteiktas tarpininkavimo įdarbinant paslaugas.
Apgavikų gali dar padaugėti
Tikimasi, kad po šių pakeitimų žymiai daugiau asmenų galės pasinaudoti darbo užsienyje paieškos paslaugomis, nebeliks apribojimų laisvam paslaugų judėjimui Europos Sąjungos vidaus rinkoje.
Vienos įdarbinimo Didžiojoje Britanijoje paslaugas teikiančios agentūros direktorė Rita Biliukaitė sakė, kad įmonei draudimas imti mokestį iš darbo ieškančio asmens įtakos neturės, nes jis neimamas ir dabar. „Įmonė ima mokesčius už kitokias paslaugas, pavyzdžiui, vertimo, o ne už įdarbinimą. Jeigu agentūrai radus darbą žmogus nusprendžia pats susitikti su darbdaviu, derėtis, rūpintis apgyvendinimu, jis už nieką neturi mokėti”, - įstatymo pataisoms pritarė įmonės direktorė.
Vis dėlto R. Biliukaitė netiki, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba galės atsikvėpti, o darbo ieškantieji nustoti baimintis, kad bus apgauti. Ji itin skeptiškai vertina veiklos licencijavimo panaikinimą. „Esu tikra, kad apsimetėlių ir agentūrų, kurios nuveža žmones į užsienį ir palieka juos likimo valiai, padaugės dvigubai. Licencija - tai tam tikra kontrolės, baudžiamumo garantija, kai įmonei, kuri padaro nusižengimų gali būti sustabdyta arba atimta licencija”, - aiškino R. Biliukaitė.
TIK FAKTAI
Ne nuolat gyventi (nedeklaruojant išvykimo), o dirbti užsienyje 2003 metais išvyko 9,6 tūkst., 2004-aisiais - 13,8 tūkst., 2005 metais - 26,6 tūkst., 2006-aisiais - 9,6 tūkst., 2007 metais - 8,8 tūkst., 2008-aisiais - 4,7 tūkst. Lietuvos piliečių.
Lietuvos įmonių, turinčių Socialinės ir darbo ministerijos licenciją užsiimti įdarbinant užsienyje tarpininkavimo veikla, liepos duomenimis buvo 44.
Islamiškieji bankai ruošiasi vykdyti misiją Vakaruose, bet ar tai naudinga ekonomikai? Nusivylus savo šalių vadovų gebėjimu spręsti ekonomines problemas ir dėl finansų krizės kaltinant bankus, Vakaruose vis dažniau atsigręžiama į kitokią - islamiškąją finansų sistemą, ieškant joje galimo sprendimo. Islamiškieji bankai, atrodo, to ir telaukė.
Islamo šalių teisė veikia visose gyvenimo srityse, finansų taip pat. Dabar ji pamažu plečiasi ir Europoje. Kokie yra islamiškosios bankininkystės pranašumai ir trūkumai? Galbūt verta atsisakyti lupikiška vadinamos vakarietiškos bankų sistemos ir pereiti prie islamiškosios?
Gražu kaip pasakoje…
Visuotinis ekonomikos nuosmukis tapo palankiu momentu populiarinti savo paslaugas. Indonezijos prezidentas Susilo Bambangas Yudhoyono šiemet yra pareiškęs, kad islamiškiesiems bankams atėjo laikas atlikti misiją Vakaruose, t. y. plėsti čia veiklą. Pasak jo, islamiškosios finansinių paslaugų įstaigos neinvestuoja į nelikvidų turtą, todėl finansų krizė jų nepalietė taip, kaip vakarietiškųjų.
Islamiškųjų finansinių paslaugų populiarėjimą, matyt, lemia ir dėl ekonomikos nuosmukio padidėjęs žmonių nusivylimas kapitalizmo ir socializmo materialinėmis vertybėmis bei noras atsigręžti į moralines.
Pastarąsias ir siūlo islamiškoji bankininkystės sistema. Joje bankų ir jų klientų santykiai grindžiami partnerystės principais. „Jeigu skolini pinigų žmogui, kuris jų neturi, nežiūrėk į jį, kaip kreditorius”, - vieną pagrindinių bankininkystės principų apibrėžia palūkanų mokėjimą ir jų ėmimą draudžiantis islamo įstatymas.
Taip pat už skolinamą kapitalą neleidžiama imti iš anksto fiksuoto mokesčio dėl iš anksto nenuspėjamo pelno principo. Islamiškosios finansų įstaigos taip pat neinvestuoja į alkoholinius gėrimus, lošimą, kiaulienos gamybą ir kitas sritis, kurias Šariato įstatymai laiko neteisėtomis.
Tam, kad būtų užtikrintas religinės teisės laikymasis, į banko priežiūros komitetą įeina Religinė taryba. Ji peržiūri ir patvirtina visas operacijas, paslaugas, dokumentus, banko pasiūlymus prieš juos pateikiant klientui.
…bet realybė sudėtingesnė
„Nereikia manyti, kad vakarietiškus bankus pakeitus islamiškaisiais visos finansinės bėdos bus išspręstos. Iš tiesų didelio skirtumo nėra: islamiškieji bankai ima didelius mokesčius, nes nereikia mokėti palūkanų. Taigi jie gauna tokius pat pinigus, tik vadina juos kitaip”, - komentavo investicijų fondo „Prudentis” direktorius ir fondo valdytojas Andrius Balaišis.
Kad pagal Šariato teisę veikiantis bankas tinkamai įvertintų remiamo verslo partnerio - verslininko, kuriam skolina, - projekto patikimumą, banko darbuotojai turi būti itin aukštos kvalifikacijos. Projekto, į kurį investuojama, nesėkmės atveju bankas negauna jokios naudos.
Procentai nuo pelno
Pagal partnerystės principą bankas iš skolininko, kaip iš verslo partnerio, gauna iš anksto nenustatytus procentus nuo projekto pelno atitinkamai pagal skolinto kapitalo dydį. Jeigu bankas yra ne vienintelis skolintojas tam pačiam projektui - procentai nuo pelno dalijami atitinkamai pagal kiekvieno investuotą kapitalo dalį. Taigi, siekdamos pelno, islamiškosios finansų įstaigos linkusios daryti ir rizikingesnes investicijas.
TIK FAKTAI
Šariatas, šventasis islamo įstatymas, yra dominuojanti teisė Saudo Arabijoje, Irane. Kai kurios kitos islamo šalys, pavyzdžiui, Turkija, atsisakė Šariato ir perėjo arba iš dalies perėjo prie adaptuotos europietiškos teisinės sistemos.
Islamiškoji bankininkystės ir draudimo sistema pasaulyje pripažinta praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, 1975 metais įsteigus „Dubai Islamic Bank” - pirmąjį modernų islamo banką.
Siekiant europiečius supažindinti su islamiškosios finansinių paslaugų sistemos privalumais Londone 1978-aisiais buvo įkurtas Europos islamiškasis trestas, 1985 metais - Tarptautinis islamo studijų centras. 1990-aisiais Londone įkurtas Islamo bankininkystės institutas.
Pasaulyje šiuo metu veikia per 270 islamiškų finansines paslaugas teikiančių institucijų. Jų turtas vertinamas daugiau nei 250-300 mlrd. JAV dolerių, vidutinis jų metinis augimo tempas - apie 15 proc.
Daugelyje JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos universitetų yra dėstoma islamiškosios bankininkystės sistema.
Žiniasklaidos magnatas amerikietis Rupertas Murdochas įsivėlė į kovą su „Google”. Antro pagal dydį žiniasklaidos konglomerato „News Corporation” vadovo R. Murdocho įsitikinimu, dabar žiniasklaida, ypač spauda, išgyvena bene sunkiausius laikus.
R. Murdochas nori visų „News Corporation” žiniasklaidos priemonių interneto svetainių turinį pašalinti iš „Google” paieškos sistemos ir perleisti „Microsoft” priklausančiai paieškos sistemai „Bing”. Jo nuomone, pastaroji sistema pritraukia daugiau prenumeratorių, o „Google” - tik skaitytojus, kurie nieko nemoka.
R. Murdocho supratimu, dideli skaitytojų srautai svarbūs tik reklamos davėjams, o pastaruoju metu smarkiai kritus pajamoms iš reklamos užsakymų žiniasklaidai išlikti daug svarbesni tampa skaitytojai, kurie už žinias moka patys. Pasaulio žiniasklaidoje toks žingsnis aptariamas nevienareikšmiškai. Vėl prisimenama nuomonė, kad didžiuliai visiems interneto vartotojams pasiekiami žinių srautai leidžia žmonėms šviestis daug sparčiau ir plačiau nei bet kada anksčiau.
Be to, nėra garantijos, kad prie nemokamų žinių pripratę interneto vartotojai įpras mokėti už naujienas. R. Murdochas pripažino, kad tai tėra eksperimentas. Jeigu jis pasiteisins, šiuo pavyzdžiu galbūt paseks daugiau žinių portalų.
Argumentai dėl apmokestinimo
Už žinių apmokestinimą pasisakantieji mano, kad didžiuliai kiekiai lengvai prieinamos informacijos interneto vartotojams nėra reikalingi. Vartotojai negali iš pirmo žvilgsnio atskirti kokybiškos žurnalistikos nuo bevertės rašliavos ir dažnai gaišta daugybę laiko skaitydami tekstus, kurių jiems iš tikrųjų nereikia.
Žinių paslaugų apmokestinimas skatintų vartotojų sąmoningumą, poreikį atsirinkti tai, ko iš tiesų reikia.
Kita paplitusia nuomone, žinių portalų apmokestinimas skatintų kokybiškesnę žurnalistiką. Tai yra, kuomet portalai yra nemokami, jie daugiausiai konkuruoja operatyvumu ir žinių kiekiu. Kai interneto vartotojas už žinių skaitymą turėtų mokėti, manoma, kad jis daugiau dėmesio skirtų portalo žinių kokybei, ir taip skatintų žiniasklaidą kelti savo lygį ir konkuruoti būtent kokybe.
Be viso to, R. Murdochas yra pareiškęs, kad „Google” tiesiog pelnasi iš kitų darbo. „Google”, žinoma, atsikirto, kad jie nėra vagys - juk pateikiami paieškų rezultatai nurodo tik nedidelę teksto ištrauką, o nuoroda visada veda į originalų portalą - žinios savininką. R. Murdocho pasakyme tiesios yra tiek, kad, pavyzdžiui, tinklalapyje „Google News” skelbiamų naujienų portalų antraščių ir pirmųjų pastraipų arba straipsnių santraukų vartotojams gali visiškai pakakti, ir poreikio užsukti į originalų portalą gali nebebūti.
Pilna Vilniaus „Utenos pramogų arena” šėlo su Londono „West End” 2006 metais pastatyto miuziklo „Thriller - Live” atlikėjais.
Garsiausius dainų autoriaus, kompozitoriaus, šokio ir choreografijos meistro, vokalo genijaus, muzikos stilių ir pasirodymų šou inovatoriaus, muzikinių klipų revoliucionieriaus Michaelo Jacksono kūrinius atliko penki pagrindiniai atlikėjai, jiems talkino šokėjų trupė.
Pirmoji miuziklo dalis buvo skirta ankstyviesiems M. Jacksono kūrybos metams. 1958 metų rugpjūčio 29 dieną gimęs M. Jacksonas dainavo nuo penkerių. Su keturiais broliais, tarp kurių buvo jauniausias, Michaelas dainavo grupėje „Jackson Five”. Pirmąjį savo albumą „Got to Be There” M. Jacksonas išleido būdamas trylikos ir buvo paskelbtas geriausiu metų vokalistu. Antrojoje miuziklo dalyje pristatytos vėlesnės Michaelo dainos, pasižyminčios begaline vidine energija, stipriu geresnio pasaulio ir aukštų dvasinių idealų siekiu - tomis idėjomis ir stiprybe, kurios, be muzikinio talento, didžiąja dalimi ir traukė milijonus gerbėjų prie M. Jacksono, ir dėl kurių jis dažnai pavadinamas šių laikų mesiju.
Sovietų Sąjungai priklaususiai Lietuvai nebuvo lengva stebėti, kokią įtaka M. Jacksono kūrybą darė visai muzikos industrijai; su šiuo indėliu geriau susipažinome tik atgavę Nepriklausomybę. Vis dėlto tai netrukdė tūkstantinei žiūrovų miniai leistis užvaldomai talentingų miuziklo atlikėjų ir gerai „sukalto” šou. Pirmąją koncerto dalį stebėjusi gana santūriai, antrąją dalį auditorija kilo iš sėdimų vietų, dainavo kartu su atlikėjais ir šoko. Tai galima vadinti Lietuvoje bene šviesiausiu ir šilčiausiai publikos priimtu koncertu per pastaruosius keletą metų.
Miuziklo žiūrovai taip pat išvydo į muzikos ir šou istoriją įėjusius Michaelo atributus bei šokio elementus, tapusius jo „vizitine kortele” - specifinius šokio judesius, „mėnulio eiseną”, baltą pirštinę, šokio elementą pasvirus 45 laipsnių kampu ir kitus.
Koncerte skambėjo M. Jacksono hitai „I Want You Back”, „I’ll Be There”, „Show You The Way To Go”, „Can You Feel It”, „Shake Your Body”, „Blame It on the Boogie”, „Rock With You”, „She’s Out Of My Life”, „Beat It”, „Billie Jean”, „Heal the World”, „Thriller” ir kitos.
Šių metų birželio 25-ąją nutrūkęs M. Jacksono gyvenimas paliko ne tik singlų, parduotų daugiau nei 750 mln. kopijų įrašų, kolekciją, bet ir dešimtis labdaros organizacijų, pats per gyvenimą paaukojęs virš 300 milijonų JAV dolerių. Taip pat - ne vieną kartą jo muzikos bei šokio įkvėptų žymių atlikėjų.
——
Pagrindinis miuziklo choreografijos režisierius yra Gary Lloydas, jam talkina penkis kartus „MTV” apdovanojimų laureatas ir choreografijos meistras LaVelle Smithas jaunesnysis.
Muzikos vadovas John Maher.
Miuziklo atlikėjai: Ricko Baird, Ben Foster, John Moabi, Denise Pearson, Roger Wright, Kieran Alleyne, Ashton Russell, Layton Williams, Sterling Williams, Jo Dyce, Earl Perkins, Sean Williams, Yasmin Yazdi, Dannii Rothman, Ross Sands, Kamilah Beckles, Jordan Darrell, Lewis Davies, Christabelle Field, Elliott James, Emily Rumbles.
M. Jacksono apdovanojimai: Amerikos muzikos apdovanojimai - 22; Billboard apdovanojimai - 40; Brit muzikos apdovanojimai - 7; Auksinio gaublio apdovanojimai - 1; Grammy apdovanojimai - 18, Pasaulio Gineso rekordai - 13; MTV muzikos apdovanojimai - 13; NAACP įvaizdžio apdovanojimai - 14; RIAA apdovanojimai - 56; Pasaulio muzikos apdovanojimai - 12. Iš viso pagrindinių apdovanojimų - 197.
Socialines išmokas gaunantiems žmonėms kitąmet teks kentėti dėl ankstesnių biudžetų sudarymo klaidų. Taip mano specialistai.
Į „Sodros” biudžetą kitąmet planuojama surinkti 10,4 mlrd. litų - 5,2 proc. mažiau nei šiemet. „Sodros” išlaidos turėtų siekti apie 12,7 mlrd. litų - maždaug 7 proc. mažiau nei šiemet. Taigi planuojamas biudžeto deficitas viršys 2 mlrd. litų.
To, pasak specialistų, buvo galima išvengti arba deficitas bent jau būtų mažesnis, jeigu išmokos iš „Sodros” biudžeto būtų susietos su realiais ekonomikos rodikliais ir pajamomis, o ne nustatomos mėginant išpranašauti būsimą padėtį ar - kitais atvejais - pataikaujant rinkėjams.
Ekspertų nuomonė
Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva mano, kad biudžetiniai įsipareigojimai turėtų ilgainiui priartėti prie dabarties realijų.
„Kai maksimali bedarbio pašalpa viršija minimalų atlyginimą, žmonėms tai gali būti paskata nedirbti, būti išlaikomiems tų, kurie dirba ir moka mokesčius. Anksčiau „Sodra” yra turėjusi biudžeto perviršį, bet pinigai buvo labai greitai išleisti. Dabartiniai „Sodros” įsipareigojimai atspindi praeities realijas. Mokėjimai jokiu rodikliu nėra susieti su „Sodros” pajamomis”, - pajamų ir išlaidų neatitikimo priežastis vardijo K. Leontjeva.
Banko „DnB Nord” vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis taip pat pritarė minčiai, kad kai kurios išmokos - bedarbių pašalpos ir pensijos - turėtų būti susietos su vidutiniu gyventojų uždarbiu. „Tai yra logiška. O kas dabar dažnai daroma? Esant biudžeto deficitui, išmokos mažinamos, bet prieš rinkimus didinamos”, - nesąžiningą elgesį gyventojų atžvilgiu įvardijo R. Rudzkis.
Nenori būti pranašai
Lietuvos darbo biržai pateikėme šiuos klausimus: koks yra prognozuojamas nedarbo augimas ar mažėjimas kitąmet? Ar, prognozuojant „Sodros” biudžeto deficitą, nėra planuojama daugiau reikalavimų, nei yra dabar, norint pretenduoti į bedarbio pašalpą? Kiek, apytiksliai skaičiuojant, darbo netekusių žmonių dar nerado naujo, bet pašalpos gavimo periodas jiems jau yra pasibaigęs?
Lietuvos darbo biržos atstovė spaudai Birutė Balynienė, šiuos klausimus nukreipusi specialistams, buvo įpareigota perduoti neigiamą atsakymą. „Niekas nenori komentuoti, o tikslūs šių metų duomenys dar renkami. Kai kurie ekspertai sako, kad kitąmet, ekonomikai pasiekus tikrąjį dugną ir dar nespėjus atsitiesti, kirs antra krizės banga. Tokiomis sąlygomis nesinori būti pranašais ir bandyti nuspėti skaičius”, - pesimistinėmis prognozėmis dalijosi B. Balynienė.
TIK FAKTAI
Vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka per mėnesį 2009 metų antrąjį ketvirtį sudarė 706,76 lito, vidutinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, buvo 2 172,6 lito, atskaičius mokesčius, - 1687,1 lito.
Minimali mėnesinė alga 2009-aisiais - 800 litų, minimali nedarbo socialinio draudimo išmoka šiuo metu yra 350 litų, maksimali - 1041,6 lito.
Maksimalią pašalpą bedarbiams siūloma mažinti nuo 1041 litų iki 650 litų - minimalios mėnesinės algos, atskaičius mokesčius, dydžio.
Pasaulio akcijų rinkas penktadienį toliau smukdo nepasitikėjimo nuotaikos. Pentadienį taip pat paaiškėjo, kad, JAV banko „JP Morgan” duomenimis, nuo 2007-ųjų didžiausias su mokumo problema susidūrusio Dubajaus skolintojas yra bankas „Royal Bank of Scotland”.
Penktadienį Abu Dhabi Commercial Bank PJSC pranešė, kad derasi su skolas restruktūrizuoti siekiančia „Dubai World”.
„Vakar ir šiandien keletą kartų diskutavome su „Dubai World”. Geras dalykas tai, kad turime daug garantijų”, - trečiojo pagal dydį skolintojo Jungtiniuose Arabų Emyratuose vadovą Ala‘ą Eraiqatą cituoja Bloomberg. Dubajui yra skolinę bankai „Credit Suisse”, HSBC, „BNP Paribas” ir „Deutsche Bank”. Bankai „Barclays”, „Lloyds” ir „Royal Bank of Scotland” kol kas atsisako komentuoti esamą padėtį.
Ši diena žiniasklaidoje finansų maklerių jau vadinama „Juoduoju penktadieniu”. Aiškėja, kad daugybei statinių savininkų tapus nemokiems, Dubajui buvo išduota daugiausiai blogų paskolų visoje istorijoje.
Rinkose - panika
Ketvirtadienį Europos akcijų biržose buvo stebimas labai greitas smukimas. Tai lėmė nerimas dėl finansinių problemų dirbtinių salų, dangoraižių ir viešbučių rojumi vadinamame Dubajuje.
Dubajus paskelbė, kad dvi didžiausios emyrato kompanijos prašys atidėti jų finansinius įsipareigojimus, kurie sudaro milijardus JAV dolerių.
Koncernas „Dubai World” pranešė, kad siūlys kreditoriams atidėti kai kurių savo finansinių įsipareigojimų vykdymą ir taip sukėlė nuogąstavimus dėl gresiančio nemokumo. Skelbiama, kad „Dubai World” turi beveik 60 mlrd. JAV dolerių įsipareigojimų. Bendri Dubajaus finansiniai įsipareigojimai yra apie 80 mlrd. JAV dolerių. Tiek Dubajus prisiskolino per ketverius metus, statybų bumo laikais siekdamas paversti emyratą pasauliniu turizmo traukos centru.
Europos bankų akcijos bendrai vakar smuko trimis procentais. Šveicarijos banko „Credit Suisse” teigimu, Europos bankams Dubajus skolingas apie 13 mlrd. eurų (apie 19,6 mlrd. JAV dolerių).
Penktadienį rinkose išlieka pesimistinės nuotaikos: investuotojai palikinėja rizikingesnėmis laikomas pozicijas, išpardavinėja akcijas.
Ketvirtadienį labai ženkliai krito Jungtinės Karalystės bankų „Standard Chartered”, HSBC, „Barclays” akcijos.
Labiausiai smuko Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos biržų indeksai. „Wall Street” nepateikė jokių duomenų, kadangi JAV birža buvo uždaryta Padėkos dienos proga. Duomenys iš JAV bus paskelbti šiandien.
Investuotojai nerimauja dėl savo investicijų viename iš Jungtinių arabų emyratų - Dubajuje, o bankai bando nuspėti galimas nuosmukio pasekmes.
Jeigu emyrato statybų ir prabangaus turizmo burbulas sprogtų, o didžiosios kompanijos taptų nemokios, to pasekmės galėtų dar kartą supurtyti visą finansų sistemą, panašiai, kaip daugiau nei prieš metus grandininę finansų griūtį sukėlęs „Lehman Brothers” žlugimas. Skirtumas tas, kad anuomet ir šalių ekonomikos, ir pasaulio finansų sistema kritimui turėjo resursų.
Andriaus Balaišio, investicijų valdymo bendrovės „Prudentis” direktoriaus ir fondo valdytojo komentaras:
Šiandienos rinkų smukimą daugiausiai lėmė žinios iš Dubajaus. Jo šeichas (Mohammedas bin Rashidas Al-Maktoumas - Balsas.lt past.) nuolat tikino, jog viskas bus gerai, tad naujiena visiems buvo labai netikėta; be to, išvakarėse Dubajus iš kito emyrato, Abu Dhabi, pasiskolino dar 5 mlrd. JAV dolerių. O nuo ketvirtadienio Jungtiniuose Arabų Emyratuose atostogos iki gruodžio 6-osios, taigi telieka laukti ir nerimauti. Jeigu per tą laiką bus pasiekta kokio susitarimo, tuomet galėsime kiek atsikvėpti, jeigu ne - bus daug nerimo. Juk Dubajus prasiskolinęs „iki ausų”, o visų šalių vyriausybės ir finansinės institucijos dabar susiduria su sunkumais ir tik telaukia, kada bus grąžintos skolos. Jeigu paaiškėja, kad negalima atgauti tokio masto skolų, vyriausybės gali arba kelti mokesčius, arba spausdinti pinigus. Bet žinome, kad ne visos šalys gali spausdinti pinigus. Dubajus statė dirbtines salas ir pasirodė, jog jo pagrindas buvo iš smėlio ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
